Pakrikimas chaoso verpetuose

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) kartu su ekskomunistais-nomenklatūrininkais valdžioje dar tik nepilnus metus. Didumai jų pažadais užgimdytų iliuzijų laidotuvių maršą sugrojome anksčiau: profesionalumui, ligi šiol per ketvirtį amžiaus neregėtam politinės veiklos skaidrumui, kitokiam politikos stiliui (esą be buldozerių), kitokiam požiūriui į nepotizmą, korupciją, vienodai – saviems ir svetimiems taikomiems elgesio politikoje standartams.
Įpusėjus šio Seimo kadencijai, gali tekti skelbti pakasynas viskam, kas dar iš LVŽS pažadų, deklaracijų liko. Ramūno Karbauskio politikos vaisių pribuvėjos Agnės Širinskienės vadovaujama Seimo laikinoji komisija nematė reikalo odioziniam seimūnui Artūrui Skardžiui inicijuoti apkaltą. Tuo pačiu, bent jau ligi šios Seimo kadencijos pabaigos tvirčiau nei įstatymu suformulavo specialią Seimo narių veikimo praktiką. Jos esmė – jeigu Seimo narys ligi savo politinio užgimimo turi kokį nors verslą (kad ir gana pasyvų, tokį, kaip žemės ar patalpų nuoma, paskolos ir t.t.), tai, gavęs parlamentaro kėdę, jis to verslo ne tik neprivalo deklaruoti arba slėpti, bet ir gali imtis piešti tą verslą puoselėjančius įstatymus. „Vsio zakonno“. Vadinkime tai Skardžiaus precedentu“.
Ponią Širinskienę žmogiškai galima suprasti: ji vaikšto aplink povą. Be povo – kas ji? Kokia jos ateitis – vėl į pseudo mokslus? Ką tokia perspektyva gali vilioti, kada būnant Seime, gali imti ir išgelbėti nuo apkaltos buvusį daržovių bazės direktorių. Gali ką nors uždrausti kitiems. Net leisti. Bet svarbiausia, padėti povui išsaugoti galimybę verstis, užtikrinti, kad į jo verslą niekas nesikėsins, netikrins, neribos. Mokesčiai, ribojimai, draudimai – tai kitiems, ne povui, po kurio sparnu tūnai. Ir išspardai visus, kurie po tuo sparnu norėtų prisiglausti.
Šią savaitę vienoje uždaroje profesinėje kompanijoje šiek tiek diskutavome, kodėl „Drąsiausiame Lietuvos tyrime“ (taip jį vadina Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas) tiek daug selektyviai išskirtinio dėmesio buvo skirta koncernui „MG Baltic“? Ta proga vienas kolega priminė vieną Valstybės saugumo surašytą gromatą, kurioje nurodyta, kad „MG Baltic“ bernužėliai buvo nuvykę Rusijon ir mėgino derėtis su LVŽS povo partneriais dėl trąšų importo į Lietuvą. Jei tai tiesa, tai povo aplinka apie šiuos kontaktus turėjo sužinoti anksčiau nei mūsų VSD. Todėl ar didumos „Drąsiausio tyrimo“ prasmės neturėtume ieškoti ten, kur potencialiems konkurentams kala sprigtu į nosį, kad jie daugiau jokių trąšų Rusijoje nebeieškotų ir kontaktus pamirštų? Prielaida ir tik.
O prisiminus dar ir aktualiąsias nacionalinio trąšų gamintojo „Achemos“ viešai skelbiamas problemas, esą jos produkcijai tampa ankšta net gimtojoje Lietuvos rinkoje, į kurią privaryta pigesnių (gal net dempingo kainomis) rusiškų trąšų, o įmonės rezultatai kiekvieną mėnesį rodo minusą, ar neverta sekti, kada ponią Lydą Lubienę, pagrindinę „Achemos grupės akcininkę“, aplankys povo tėtė ir pasiūlys dabar šiek tiek pasimetusiai „Achemos šeimininkei“ kokį protingą kompromisą ir nerašytas taisykles, kaip ateityje turėtų būti veikiama gimtojoje rinkoje. Galbūt už dalį „Achemos akcijų“, gal už kokį kitą palankumą ar preferenciją kitose srityje? O ką – kodėl ne?
Jei jau povas politikoje tvarko savo verslo reikalus, turėdamas labai aiškius tikslus ne tik juos apsaugoti ir nepabloginti sąlygų, tai kodėl negalime tikėtis, kad jis įvairiais būdais nesistengs padidinti savo turbo galios kitų ūkio subjektų sąskaita. Vienus skandindamas pigiomis rusiškomis trąšomis, kitus – dar kai kuo. Ir vis už kažko užsikabindamas savo mažomis, plaukuotomis rankelėmis.
„MG Baltic“ berneliai – akivaizdžiai jau toksiški. Jų vieta – mažiausiai teisme. Tačiau Seimo politinė opozicija galėtų atkreipti dėmesį į „Achemos“ problemas, kol ten neatsirado koks povo tėtė, padidinęs savo verslo įtaką ir šiame sektoriuje. Nes jei susirūpins „po visko“, realiai bus vėlu. Galėsime su opozicija stebėti, kaip Lietuvoje auga koks tautinis Bidzina Ivanišvilis iš Gruzijos (Sakartvelo) ar Vladimiras Plachotniukas iš Moldovos – oligarchai, prieš kuriuos ir jų imperijas konvenciniai tų šalių demokratijos institutai tikriausiai yra bejėgiai.
Tik nepradėkite aiškinti, kad p. Karbauskis yra kuklus kaimo berniukas, neturintis siekio tapti oligarchu ir užvaldyti didumą perspektyvių verslų. O iš kur žinote, klausėtės jo širdies stetoskopu ar melo detektoriumi?

Rytas Staselis

 

Rubrikoje Nuomonė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *