Paskutines kelias dienas praleidau Gruzijos (Sakartvelo) sostinėje Tbilisyje bendraudamas su jaunais žurnalistais iš šios šalies provincijos. Mieli, profesijos subtilybių, pagundų nesugadinti, žingeidūs žmonės, tam tikrų sentimentų man kelianti šalis nuo, galima sakyti, senų seniausių laikų. Vienas pirmųjų vizualių įspūdžių – Tbilisyje po 12 metų pertraukos pamačiau viešojo transporto autobusus. Nauji, modernūs, mėlynai dažyti MAN firmos autobusai (labai panašaus dizaino į riedančius dabar Vilniuje), Pasaulio banko tyrimų duomenimis, viename labiausiai užterštų pasaulio didmiesčių (kuriuose gyvena daugiau nei milijonas gyventojų) – tarsi geras ženklas. Rinkos džiunglės baigėsi, galgi valstybės mastu susirūpinta aplinka?
Visa daug sudėtingiau.
Mieste, kuriame praktiškai nėra pramonės, kur nėra mums aktualios perteklinės anglies dvideginio emisijos, didžiausios blogybės – transporto išmetamosios dujos ir statybinės dulkės, nuo prezidento Micheilo Saakašvilio administracijos laikų viešojo transporto nebuvo. Buvo laikoma, kad viešojo transporto funkcijas gali įgyvendinti privatūs vežėjai. Tokia nuostata buvo paremta ir ideologiniais motyvais – Gruzijos (Sakartvelo) vyriausybė anais laikais buvo artimų libertarioms idėjoms pažiūrų. Ir nors nuveikė šaliai daug įspūdingų darbų, tačiau visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad šalis pamažu randasi netoli ekologinės katastrofos slenksčio. Privatūs vežėjai, kaip pasakojama, aplinkinėse šalyse ir ne tik supirko visas bent kiek judančias transporto priemones (tarkime, Nyderlanduose pirko tuos autobusus, kurie nebetiko lietuviams), net stebuklingai po „užkalimo“ atgijusiais varikliais, ir ėmėsi viešosios misijos. Pridėjus išskirtinai nekokybiškus degalus, kurių sukeliamas smogas vietinius vis labiau priverčia dėvėti filtruojančias kaukes (panašiai kaip Pietryčių Azijos šalyse), problema pasiekė tokių mastų, kad pakvėpuoti grynesniu oru Tbilisyje galima tik palypėjus aukščiau į miestą supančius kalnus.
Niekas nepasikeitė, kada vieną šalies valdžią pakeitė kita. Radikaliai pakeitė, nes didumą senosios administracijos atstovų it pagal sąrašą tiesiog pasiuntė už grotų. Buvęs šalies vadovas Saakašvilis, kurio paieška oficialiai vykdoma jau keletą metų, nuo to laiko spėjo ne itin sėkmingai pasižymėti Ukrainos politikoje.
Tačiau „Gruzijos svajone“ pasivadinusiam ir milijardieriaus Bidzinos Ivanišvilio neformaliai vadovaujamam politiniam blokui, kuris atėjo į valdžią, ekologija nebuvo iš pirmųjų problemų. Ir viešasis transportas Tbilisyje radosi tik atkreipiant dėmesį į ją ir skiriant finansinę paramą Europos Sąjungai. Kol kas tas viešasis transportas negausus. „Mėlynieji“ autobusai veik pranyksta geltona spalva nudažyto, gerokai aplamdyto ir baisingai dūmijančio privataus transporto jūroje.
Vis dėlto įdomiausia šiame siužete man pasirodė ne tai. Vietiniai pasakoja, kad didžiausios paklausos metu į maršrutus išrieda toli gražu ne visi europietiški viešojo transporto autobusai – kažkokiu būdu paisoma privačių vežėjų intereso „piko“ valandomis nedidinti konkurencinės įtampos. Nenustebčiau: šalis jau senokai nebediktuoja antikorupcinės politikos madų bei valios, šalyje pasitikėjimas kadaise po įvykdytos radikalios reformos policijoje nuvažiavo ligi pusės, valstybės institucijų skaidrumas tampa aktualia visuomenės problema…
Tačiau, kraipant galvą dėl vos ne miesto senamiestyje, jaukaus parko vietoje kylančio stiklinio monstro, vietiniai prisimena sovietmečio laikų animacinį filmuką apie batuotą katiną, kur pagrindinio herojaus „įtikinti“ valstiečiai, paklausti, kieno žemes pravažiuoja prašaliečiai, ištransliuodavo tą pačią dainušką: „Markizo, markizo, markizo Karabaso“… Suprask – p. Ivanišvilio.
Gruzijos (Sakartvelo) politikos personažo, į kurį įžymiausias Lietuvos valstietis darosi vis labiau panašus. Pagrindinis verslas susijęs su Rusija, gimtojoje šalyje vykdomas tik „naudmenų supirkimas“. Tik p. Ivanišvilis – daug kietesnis: tam, kad įrodytų savo politinio bloko bendražygiams, kokių sprendimų reikia, jam nebūtinas joks postas parlamente. Nebūtina net vieta parlamente (nors dabar imama kalbėti, kad p. Ivanišvilis gali siekti šalies prezidento posto su simbolinėmis funkcijomis). Tiesa, abu veikėjus dar vienija išskirtinė meilė gamtai. Tik jeigu lietuviškasis mūsų politikos herojus į aptvertą rančą su būsima observatorija prie Kauno marių gabena danielius, tai p. Ivanišvilis turi potraukį dendrologijai – botanikos mokslo sričiai, tyrinėjančiai sumedėjusius augalus. Augalų p. Ivanišvilis prasimano šimtametę istoriją turinčiuose savo šalies botanikos soduose. Žurnalistų tyrimai rodo: atvažiuoja jo pasamdyti žmonės į, tarkime, caro laikus menantį Batumio botanikos sodą, išsikasa tai, ko jiems reikia, ir gabena į privatų p. Ivanišvilio dendrologijos parką. Ir spjauna jis į visus tyrimus bei viešąjį niurzgėjimą.
Mūsiškis irgi spjauna. Net iš Gruzijos matyti: išsilaižė Seimo kultūros komiteto pirmininkas moralinių pagirių pasekmes, akivaizdžiai išsilaižė. Ne tik dėl to, kad drąsiai žada pakelti ant ragų konservatorius su Prezidente vienoje kompanijoje. Manipuliacijų žemės nuosavybe tyrimo grėsmė galutinai užkasta premjero Sauliaus Skvernelio kastuvu, valstybės pinigais remtas mergužėles – sekretores – bendražyges – padėjėjas visi pamiršo. 1,6 proc. pajamų mokesčio iš savo verslų mokėjęs Ramūnas Karbauskis parlamente oficialiai registruoja mokesčių įstatymų pataisas: didinti „Sodros“ tarifą, mažinti gyventojų pajamų mokestį, siaurinti neapmokestinamo pajamų dydžio (NPD) taikymą. Žinia: ne sau. Mums visiems.
Rytas Staselis
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“