Birštone surengta diskusijų festivalio „Būtent“ repeticija

Pernai pirmą kartą Birštone surengtas nepolitinis diskusijų festivalis „Būtent!“ sulaukė itin didelio pasisekimo, todėl jo organizatoriai intensyviai ruošiasi antrajam visuomeniškų piliečių, verslo, mokslo, nevyriausybinių organizacijų, politikos atstovų susitikimui, kuris kurorte vyks rugsėjo 7 – 8 dienomis. Pasirengimas renginiui pradėtas nauju rekordu – viešo kvietimo metu festivaliui buvo pasiūlyta daugiau nei 80 temų, iš jų 25 atrinktos festivalio programai. Šių metų festivalyje organizatoriai kvies sužinoti daugiau bei išreikšti savo poziciją lietuvių kalbos, mokyklų kaitos, balsavimo nuo 16 metų, narkotikų politikos, tautinių mažumų Lietuvoje, meno kolekcionavimo, medijų išlikimo, bepiločių orlaivių, „auksinio jaunimo“, regioninės politikos, pasirinkimo gimdyti namuose ir kitais klausimais.


Atkreipiant dėmesį į būsimą renginį, Birštone, miesto šventės metu, skverelyje prie paminklo rašytojui Baliui Sruogai, buvo surengta atvira diskusija tema „Ar birštoniečiai kuria Europą?“.
Tai viena diskusija iš ciklo „Mano Europa“ – kitais metais visoje Lietuvoje tokių diskusijų bus surengta per 30.
Diskusijoje dalyvavo viena iš jos iniciatorių Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė, Lietuvos delegacijos vadovas Euroregionų komitete delegacijos Arnoldas Abramavičius, energetikos viceministrė, Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovė Briuselyje Lina Sabaitienė, Seimo narė Rūta Miliūtė ir Birštono jaunimo atstovė Julija Zajančkauskaitė.
Išklausę pasisakymus, birštoniečiai ir miesto svečiai kartu su pranešėjais galėjo diskutuoti jiems labiausiai rūpimais klausimais, tokiais, kaip Lietuvos piliečių atstovavimas ES institucijose, emigracija ir migrantų krizė, regionų vystymosi netolygumai, mažų miestelių ateitis, verslo ir darbo vietų kūrimosi galimybės ir pan.
Kadangi renginys vyko Birštone, neliko apeitos miesto valdžiai ir gyventojams svarbios aktualijos. Merė N.Dirginčienė, šias pareigas einanti trečią kadenciją, prieš tai savivaldoje dirbusi administracijos vadove, galėjo palyginti, koks Birštonas buvo iki ir po įstojimo į Europos Sąjungą. Jos teigimu, europinių investicijų dėka savivaldybėje Birštonas pasikeitė neatpažįstamai: buvo sukurta naujų sveikatingumo, aktyvaus laisvalaikio ir poilsio, kitų infrastruktūros objektų. Tai kurortui užtikrino proveržį – tuomet, kai mieste buvo sutvarkytos viešosios erdvės, kai buvo sukurta naujų paslaugų, savivaldybėje pradėjo investuoti ir verslininkai. Visgi diskusijų metu buvo akcentuota, kad Birštono tolimesnio vystymosi mastai priklausys nuo europinių lėšų skirstymo prioritetų – ar bus skatinamos gerai besitvarkiusios, sėkmingai investavusios savivaldybės, ar trypčiojusios vietoje „dvejetukininkės“.
Apklausų duomenimis, Lietuvos gyventojai teigiamai vertina ES, tačiau tarp jų vyrauja įsitikinimas, kad jie, kaip piliečiai, turi labai mažą įtaką procesams ir pokyčiams, vykstantiems ES.
Tiesa, jaunimas nusiteikęs optimistiškiau. Atsakydama į klausimą, ką jaunimui reiškia Europos Sąjunga, J.Zajančkauskaitė sakė, jog apie ES ji sužinojo būdama moksleivė, pirmiausia iš gimnazijoje vykdytų europinių projektų. Būtent jie suteikė žinių, supratimo apie ES institucijų veiklą, dovanojo galimybę pakeliauti, susipažinti su kitų šalių jaunimu. Jos nuomone, vadovėlinių žinių nepakanka, todėl mokyklose reikia stiprinti švietimą apie ES. Julija nemato nieko blogo, kad jauni žmonės išvažiuoja į kitas šalis, ten mokosi ir dirba. Situacija nėra beviltiška – dalis jų grįžta (taip pat ir į Birštoną), pasisėmę patirties, įgiję naujų įgūdžių, kuriuos pritaiko Lietuvoje. Ateityje jų tik daugės…
„Valdžios institucijos neparašys recepto, pagal kurį reikia gyventi. Labai svarbi žmonių pozicija, bendruomenės nusiteikimas kelti jai aktualius klausimus…“ – apie pilietinio įsitraukimo poreikį, gerinant priimamų ir visuomenei svarbių sprendimų kokybę, kalbėjo Seimo narė Rūta Miliūtė. Jai pritarė ir Birštono jaunimui atstovaujanti Giedrė Kederytė: „Miestai ir miesteliai kuriasi ne įsikišimo iš išorės dėka, juos kuria ir puoselėja patys žmonės, įgyvendindami savo iniciatyvas“.
Replikuodama į pasakymą, jog maži miesteliai lieka be kultūros ir kitų svarbių paslaugų, Giedrė papasakojo apie jaunų žmonių inicijuotą projektą – iš sostinės jie vyksta į mažus miestelius, juose per dieną sukuria kultūrinį produktą, kurį rodo vietos gyventojams. „Mes, jaunimas, ateinam ne su reikalavimu, kad mums ką nors duotų, o su pozicija, kad patys privalom nusikloti sau kelią, kaip tai savo laiku darėte jūs.“
Linos Sabaitienės nuomone, neturėtume kalbėti apie ES apie kažką tokio tolimo – jau daugiau nei 15 metų esame jos dalis. Viena iš tokios narystės suteiktų vertybių ir stiprybių yra galimybė laisvai kalbėti, mąstyti, keliauti, rašyti, kritikuoti, diskutuoti.
Kalbant apie ekonominius dalykus, A.Abramavičius priminė, jog pačioje įstojimo į Europos Sąjungą pradžioje ji buvo traktuojama, kaip „pinigų maišas“, kuris mums privalo duoti lėšų atominės elektrinės uždarymui, regionų plėtrai, žemės ūkiui ir kt. Pastaraisiais metais Europos Komisija keičia savo nuostatas, ir tai ženklas, kad tapome tokiais pat lygiaverčiais nariais, todėl turime keisti savo požiūrį – būti ne vien gavėjais, bet ir davėjais.
Vis dėlto Lietuvoje, siekiant išvengti priskyrimo prie pereinamųjų regionų kategorijos, norint išsaugoti buvusį ES paramos intensyvumą ir apimtis, buvo priimtas sprendimas sudaryti du statistinius, skirtingo ekonominio išsivystymo lygio regionus – Vilniaus ir likusios šalies dalies. Šio sprendimo efektas siektų per 1 mlrd. eurų per septynerius metus, tačiau, A.Abramavičiaus teigimu, europinės institucijos šiuo klausimu nėra išsakiusios tvirtos pozicijos.
Kodėl šiuo metu nesijaučiam stiprūs? L.Sabaitienės nuomone, esame pernelyg išpuikę dėl tokio didelio Europos dėmesio mums, todėl reikėtų iš naujo susimąstyti apie tai, kas mus visus galėtų sutelkti, surasti svarių argumentų derybose su ES dėl daugelio mums svarbių dalykų.
R.Miliūtės įsitikinimu, nors Lietuvos balsas Europoje yra girdimas, dar reikia pakovoti už tai, kad gautume tokios pat kokybės maisto produktus, kad į mus nebūtų žiūrima, kaip į prastus giminaičius.
Daugiau nei pusantros valandos trukusi diskusija, klausimų srautas parodė, kad kiek yra žmonių, tiek požiūrių, ir kiekviena nuomonė turi teisę egzistuoti.
Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Teisė žinoti. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *