Su didele meile Pikelionių kaimui ir jo istoriniam keliui…

Gimiau aukštumoje, žvelgdamas į mano gimtojo kaimo kaimyną iš aukščiau, iš kalvotos vietovės į žemumą. Širdis plazda, kad visgi krašto žmonės, praėjus daugiau kaip ketvirčiui amžiaus nuo Trispalvės ir Vyčio įsitvirtinimo, atranda savo šaknis tarsi iš naujo. Tie žmonės – tai Pikelionių kaimo bendruomenė ir kraštiečiai, šeštadienį susirinksiantys į istorinę, praeities ir dabarties bičiulystės sueigą. Man irgi neabejotinai gera ramiai ir neskubant į Pikelionis istoriniu rakursu pažvelgti gerokai iš arčiau ir giliau.

Jonas Kuveikis su žmona Genovaite Šilalyte 1941 m.

Mūsų archeologai kol kas nevykdo tyrinėjimų Verknės pakrantėse. Jeigu jie kada nors bus vykdomi, tai bus įsitikinta, kad prie šventos mūsų džiaugsmo ir netekčių upės pirmieji žmonės galėjo gyventi ne vėliau kaip prieš 3000 metų.
Vienok,rašytinė istorija šį kraštą trimis kryžiuočių keliais į Trakus iš Birštono ir Punios atrado tuo pačiu laiku, kai buvo atrastas Birštonas (1382 m.). „Nuo Birštono iki Remeikio ir Mingailos brolio kiemo yra 4 mylios, ten yra šaltinis ir visko užtektinai stovyklai, iš ten 1,5 mylios iki Stakliškių (jas kryžiuočiai jau mini 1375 m. – V.K.), ten visko gausus kraštas (Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, V., 1999, p. 174; Ona Maksimaitienė. Lietuvos istorinės geografijos ir kartografijos bruožai, V., 1990, P.66). Jurgis Oksas yra padaręs argumentuotą išvadą, kad žymiausia gyvenvietė tarp Birštono ir Stakliškių buvo Remeikio ir Mingailos brolio kiemas, t.y. bajoro dvaras buvęs maždaug mylia į pietryčius nuo Jiezno, galbūt dabartinių Pikelionių kaimo vietoje, tai visko pertekęs kraštas“ (Jurgis Oksas. Jiezno istorijos bruožai, V., 2014, p.11). Tai dar atskiru pavadinimu neįvardintas kaimas. Padriežiškių kaimas buvęs kitame upės krante jau žinomas nuo 1670 m. Gal tiesiog gyventi prie kelio, kurį nuolatos pereidavo įsiveržėliai ir plėšikai, 17 – 18 amžiuose buvo nesaugu?

Kaimas – sudėtingų laikmečių kelias

Mokytojas Jonas Kuveikis Pikelionyse 1939 m.

1700 – 1730 metai pasižymėjo sudėtingo vystymosi krašte laikotarpiu, tačiau rusų ir švedų kariuomenės šio krašto nepalietė. Kaimas Pikelionių pavadinimu kūrėsi, o vėliau ir pradėjo augti. Stakliškių gimimo metrikos tai ryškiausiai liudija. Jonas Matulaitis, Juozas Maskolius, Kazimieras Grigaravičius, Juozapas Jasodaitis, Katrė Ulozaitė, Ona Placpenyčia, Magdalena Jareniūtė, Lauras Plaupėnas, pirmasis echnatonas Kazimieras Mikaila, Laurynas Dyndara, Dorota Dindyraitė, Magdalena Steponytė – tai pirmieji Stakliškių gimimų metrikose užfiksuoti šio krašto gyventojai (Algimantas Kaminskas – Krinčinas. Stakliškių bažnyčios metrikų knygos 1699 – 1798, Krinčinas 2014, Savilaida, p.19-22). Kaimas tai augo, tai nyko, priklausomai nuo įsiveržėlių kareivių iš Rytų ar Vakarų, trypusių ir mindžiojusių šį krašto kaimą. Žiaurų pėdsaką kaime paliko didysis maras (1710 – 1713 m.), Napaleono Bonaparto išbadėję, plėšikaujantys kariai 1812 m. pabaigoje -1813 m. pradžioje. Pikelionis, kaip ir Trečionis, Anglininkus, valdė bajoras Mineika. Baudžiavines prievoles valstiečiai sumokėdavo nustatytu piniginiu mokesčiu. Carinei Rusijai 1795 m. pavergus LDK, Pikelionys tapo Stakliškių valstybinio dvaro dalimi.

Didieji Pikelionių žmonės
Kalbėsime apie įvairius istorinius tarpsnius,tačiau didysis Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis įpareigoja atrasti arba prisiminti iš naujo daugybę krašto žmonių – žemdirbių, mokytojų, policininkų, visuomeninių organizacijų narių, tremtinių, laisvės kovotojų. Apie juos daug kalbėsime. Daug dėmesio skirsime Pikelionių gyventojų sandarai – šeimoms. Tai – Mikailos, Mickai, Ardaravičiai, Butkevičiai, Pakrosniai, Barščevičiai, Žigai, Klizai, Šeškai, Žilinskai, Gurskai, Vaičiulevičiai, Ališauskai ir daugelis kitų.

Jonas Kuveikis – Pikelionių Jonas
Mūsų krašto mokytojai išauklėjo jaunąją krašto kartą, paruošė ją partizaninei kovai, kantriai ilgalaikei dvasios rezistencijai. Mokytojai buvo perkeldinėjami iš vienos mokyklos į kitą, bet ne taip toli vieni nuo kitų. Jau dabar žinome, kad praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, 1932 – 1936 metais, Pikelionių pradinės mokyklos vedėja dirbo Jiezno agronomo Aleksandro Jurčio žmona Ona Jurčienė, o 1935 – 1937 m. mokytoja Petelytė Lidija (LCVA, f.391, ap.10, b.5918, l.1). Nuo 1937 m. iki 1941 m. rugsėjo mėn. ten dirbo mokytojas Jonas Kuveikis (Ten pat, b. 8010.l,1). Nuo 1940 m. liepos 11 d. iki 1941 birželio 14 d. mokytoju dirbo tremtyje žuvęs Pikelionių pradinės mokyklos mokytojas Jonas Skirpstūnas (Ten pat, b.13449, p.1). Apie jį dar rašysime. Beruošdamas medžiagą apie mokytoją Joną Kuveikį, atsitiktinai (gal tai neatsitiktinumas) susipažinau su jo anūku, jaunu istoriku, VDU absolventu Mariumi Tavoru. Užsimezgė abipusis bendradarbiavimas. Marius papildė mano turimas žinias. Jis atsiuntė nuotraukų, kurios bus naudingos ne tik Pikelionių, bet ir Jiezno krašto istorijai.

Pikelionių jaunalietuviai.

Jonas Kuveikis 1937 m. baigęs vienamečius mokytojų kursus, nuo spalio mėn. pradėjo dirbti Pikelionių pradinės mokyklos mokytoju. Vaikus jis labai mylėjo, darbas jam labai patiko. Laiškuose savo mylimajai Genovaitei Šilalytei, Bagdoniškių pradinės mokyklos mokytojai, jis save įvardindavo kaip „Pikelionių Jonas“. Jonas buvo patriotiškai nusiteikęs, tad jis ne tik buvo priimtas į Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ Pikelionių būrio narius, bet ir tapo būrio vadu (LCVA, f.359, ap..7 b..52, l.50). Jo pavaduotoju tapo Adomas Butkevičius, sekretoriumi – Jonas Vaiciulevičius. Būrį dar 1934 m. įkūrė Vincas Mickus (Ten pat, p.51). Jonas į kaimą įnešė dar daugiau patriotizmo energijos. Ją Pikelionyse jau skleidė kaimo šauliai.
1941 m. rugpjūčio mėn. Jonas ir Genovaitė susituokė. 1941 m. Jonas Kuveikis buvo paskirtas dirbti į Pivašiūnų pradinę mokyklą vedėju, o Genovaitė į netoliese esančią Butrimonių pradinę mokyklą. Rugsėjo 13 dieną šeima atvyko į Jiezną pas siuvėją užsakyti žmonai suknelės. Kol žmona matavosi suknelę, vyras išėjo į gatvę holokausto apimtame Jiezne. Ten vienas iš žydšaudžių jį sužeidė užnuodyta kulka, dėl juodo gymio palaikęs žydu. Po dviejų mėnesių mokytojas Jonas Kuveikis mirė, nepragyvenęs normaliai su žmona net mėnesio. Apie tai, apie kitus šio krašto žmones ir jų likimus sužinosite pikelioniškių susitikime. Straipsnyje panaudotos dvi Mariaus Tavoro Kuveikių archyvo nuotraukos.
Vytautas Kuzmickas, istorikas

Rubrikoje Mūsų kraštas. Bookmark the permalink.

2 komentarai

  1. Asta:

    Graži ir brangi istorija visiems, bet dar jautriau viską priimi, kai laikraštyje atspausdintoje nuotraukoje atpažįsti save. Prisimeni savo pirmajį mokytoją, prisimeni, kaip kiekvieną vakarą meldeisi, kad jis pasveiktų. Viskas labai tikra ir tas pasakojimas, ir nuotrauka, ir prisiminimai.

  2. Asta:

    Niekas negali įsivaizduoti, kokios emocijos užplūsta, kai senoje nuotraukoje atpažįsti save, prisimeni, kaip vakarais garsiai meldeisi uż peršauto mokytojo sveikatą, ir dar begalė prisiminimų iš tų laikų. Ačiū už gražią istoriją. Mano mamai, kuri mokėsi šioje pradinėje mokykloje dėkojo dievui už prisiminmus

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *