Pašnekesiai

Paparčio varpui gaudžiant sugrįžau
O jums atrodo nebuvau išėjęs
Tačiau kodėl sausos šakos šešėlis
ant mano veido krenta daug gražiau
Donaldas Kajokas

Tėvo dienos švente prasidėjęs, labai jau vyriškas mėnuo tas birželis. O jau vyriškų vardinių gausa – Antaninės, Joninės, Vladinės, Petrinės, Povilinės! Seniau, kai vardinės buvo labiau švenčiamos, tai jau tikrai birželį nebuvo kada nuobodžiauti. Įvairiausios tradicijos ir tuos vardus lydėjo. Štai Antaninių atlaidai švenčiami visoje Lietuvoje ir siejami su šventuoju Antanu Paduviečiu, kilusiu Portugalijoje. 1231 m. birželio 13 d. popiežius Grigalius II paskelbė jį šventuoju. Lietuvoje nuo seno Antaninės – tai ir šienapjūtės, naktigonių pradžia. Ne vienoj galulaukėj pabaigus pradalgę nuaidėdavo vyriška daina… o vakare sugrįžę vyrai išpustydavo dalgius, kad raganos ant ašmenų nejodinėtų.
Gražiomis legendomis ir tradicijomis apipinta mūsų praeitis. Šiais laikais birželį gal labiau į Jonines susitelkiame, turime jų šventimui ir laisvadienių. Jaunimas savas, naujas pramogas prasimano. O mano mintys kur buvusios, kur nebuvusios į kitus birželio akcentus krypsta. Skaudūs prisiminimai ne vienos šeimos istorijoje…visos mūsų tautos istorijoje su birželio įvykiais pinasi. Kad ir kaip sunku, mėgstu skaityti tremties istorijas, tas dienas išgyvenusių žmonių prisiminimus. Sunku suvokti ir suprasti, iš kur randasi pas žmogų tiek stiprybės, valios ir jėgos ištverti tokius nežmoniškus kankinimus, pasityčiojimą, sunkumus. Stebina ir to meto žmonių parama ir atjauta vieni kitiems, padėjusi išgyventi sunkiausiomis sąlygomis. Ir stiprus jų tikėjimas, kad vieną gražią dieną sugrįš į Tėvynę, kad ji vėl bus laisva. Net ir daug artimesni įvykiai, kaip Sąjūdžio gimimas, mūsų susitelkimas mitinguose, visa mūsų laikysena Atgimimo laikotarpiu atrodo neįtikėtinai. Ypač, kai mėgini susigaudyti šiandienos gyvenimo chaose, politiniuose nesutarimuose. Ir tai jau tampa norma, pradedant viršūnėlių gyvenimu ir baigiant kasdieninėmis kaimynų rietenomis, kurias taip pamėgo įvairios televizijos laidos.
Kažkokiame albume teko matyti nuotrauką, darytą dar Sąjūdžio laikais Vingio parke, matyt, viename iš pirmųjų mitingų. Joje, pirmame fone kokių dešimties ar daugiau metų vaikis, rankoje laikantis vėliavą, kiek pavargęs ir pritūpęs ant tribūnos krašto. O už jo, nugaromis į fotografą visas mitingo prezidiumas, kalbėtojai. Tą tūkstantinę minią prieš juos gali tik įsivaizduoti. O aš žiūrėjau į tą vaikinuką ir galvoju, kiek dabar jam gali būti metų? Apie keturiasdešimt? Kaip susiklostė jo likimas, ar baigė mokslus, ar turi šeimą? Pagaliau ar gyvena čia, Lietuvoje, ar teko, kaip ir daugeliui, emigruoti ir ieškoti skalsesnės duonos ir geresnio užmokesčio svečioje šalyje? Ir labiausiai kirba klausimas – ar neišsiskyrė apskritai tų, kurie už jo stovėjo ant tribūnos, ir šito jaunuolio idėjos, vertybės, tikslai? Bet gal čia tik fotografo labai subtiliai pagautas kadras dabar kaitina mano emocijas ir jausmus. Norisi tiesiog nusipurtyti įkyrias ir neramias mintis, sutelkti jas į aplink esantį vasaros pradžios grožį. Kaip ten senovėje sakydavo… kad per šienapjūtę net tvoros žydi. O šiemet tai jau tikrai – įsisiūbavo, įsižaliavo viskas vienu metu. Sunku akimis ir širdimi tą grožį aprėpti. Įsidedu tarp knygos lapų jazmino šakelę – tegu sudžiūsta ir primena man šią žydėjimo akimirką, kaip ta įsimintina nuotrauka, kur įamžinta istorinė akimirka.
Kuo gražiausių birželio dienų linkėdama,
Augustina

Rubrikoje Namų ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *