Ir šventės dieną – neramios mintys apie ateitį

Skriaudžių krašto ūkininkė, daugelio rajoninių ir respublikinių karvių melžėjų konkursų prizininkė ir nugalėtoja Nijolė Litvaitienė sako, kad savo gimtadienio ji nesureikšminanti, bet šių metų gegužė jai buvo išskirtinė.

Jubiliejaus proga N. Litvaitienę sveikinę Prienų ūkininkų sąjungos pirmininkas M.Butkevičius ir Prienų rajono savivaldybės administracijos direktorius E. Visockas pasidžiaugė ir meistriškumo konkursuose pelnytais jos apdovanojimais.

Jos jubiliejinis gimtadienis sutapo su vyresnėlio sūnaus Alfonso ir jo išrinktosios Gintarės vestuvėmis, tad, kai užsukome pas Litvaičius, namai raibo nuo įvairiaspalvių žiedų, skirtų ir jubiliatei, ir jaunavedžiams. Beje, mielai pasidalinusiems ir įspūdžiais apie sutuoktuvių šventę, kurioje buvo linksminamasi be alkoholio, skambant dainoms, giesmėms. Abu – ir Gintarė, ir Alfonsas mėgsta sakralinę muziką, muzikuoja ir gieda bažnyčiose bei tikinčiųjų bendruomenių renginiuose. Tačiau kalbos apie jautrius ir gražius dalykus greit nutrūko, nes ir jauniesiems Litvaičiams ne mažiau, kaip ir Alfonso tėvams, rūpi, kaip gyventi toliau, ką daryti su ūkiu, taip sunkiai, tik savo jėgomis po truputį augintu.
Varomoji ūkio kūrimo jėga buvo darbas ir Nijolės Litvaitienės patirtis. Iš tų šią gegužę į jubiliejinę gyvenimo kraitę subirusių metų didžiausia jų dalis atiduota darbui karvių fermose. Kai persikėlė gyventi į Skriaudžius, didelio darbų pasirinkimo nebuvo. Tad kolūkio pirmininkui pasiūlius dirbti karvių melžėja, sutiko. Vėliau, sugriuvus kolūkiams, dirbo ūkininkų ūkyje, o paskui nusprendė, kad reikia rizikuoti ir steigti savo ūkį. Bandą pradėjo formuoti nuo dviejų karvių. Dabar melžia keturiolika. Visos jos išaugintos pačių, kiekviena turi vardą, ir jas visas jų šeimininkė labai gerai pažįsta, iš karto pamato, jeigu kas negerai. Taip atsakingai N. Litvaitienė rūpinosi ir dirbdama kolūkio fermoje, ir pas ūkininkus. O ir geriausios Lietuvoje karvių melžėjos vardą ji buvo pelniusi ir anais laikais, ir jau po Nepriklausomybės atkūrimo 2005 -aisiais. Karvučių nesibaido ir abu sūnūs. Jaunėlis Jurgis, turintis mechanizatoriaus specialybę, pernai visai neblogai pasirodė karvių melžėjų rajoniniame ture. Šiemet, jeigu tokios varžytuvės vėl vyks, ruošiasi dalyvauti Alfonsas. Beje, jis pritaria mamai, kad mažas ūkelis jau savaime yra ekologiškas.
– Mes karves ir prieauglį šeriame daug natūralesniais pašarais, pagamintais tik savame ūkyje. Nenaudojam jokių pesticidų, neberiam ir daug trąšų, – todėl galvojam, kad mūsų primelžto pieno kokybė dar ir geresnė nei atvežto iš didelių ūkių, o už pieną mums moka daug mažiau nei stambiesiems, – piktinasi Litvaičiai.
Pasak Alfonso, kai paskaičiuoji, kiek kainuoja vien tik pašarus paruošti, – tie 13 euro centų, gaunamų už litrą parduoto pieno, atrodo tiesiog kaip pasityčiojimas. Be to, nesančiai PVM mokėtojai, N. Litvaitienei viskas brangiau kainuoja, nei tiems, kuriems sugrįžta PVM. Tad šiandien, jei ne kiti Nijolės ir Algimanto bei jų sūnų Alfonso ir Jurgio darbai, Litvaičiai iš savo „juodo“ darbo ūkyje nepragyventų. Juo labiau, kad plėstis jie neturi galimybių – norint didint bandą, reikia naujo pastato, o gyvenant gyvenvietėje „rankos surištos“ dar ir dėl visokių N. Litvaitienei ne visai suprantamų griežtų reikalavimų, apribojinų.
– Kodėl kitose šalyse ūkininkai gali daug laisviau ūkininkauti nei Lietuvoje? – klausia moteris.
Viešėdama Norvegijoje ji vieną rytą atsibudo nuo labai didelės smarvės. Iš pradžių pagalvojo, gal koks kanalizacijos vamzdis prakiuro, bet žvilgtelėjusi per langą pamatė kaimyną srutomis lauką laistantį. Ir įstatymai to, pasirodo, nedraudžia, ir kaimynai nepyksta. O į Norvegiją N. Litvaitienė skrido aplankyti ten dirbančių ir gyvenančių dukrų. Pernai padirbėti į Norvegiją buvo išvykęs ir Alfonsas. Jo teigimu, ko gero, ir dar teks važiuoti, nes pernai ten uždirbtų pinigų užteko tik namo stogui perdengti ir vestuvių vakarienei, o jauna šeima labai norėtų dar ir kambarį tėvų namo antrame aukšte įsirengti. Tai, kad Alfonsas ir Gintarė planuoja gyvenimą kurti Lietuvoje, tėvams turėtų būti smagu. Bet ar šiandien valdžios vykdoma politika jų neišvarys, Nijolė Litvaitienė nėra tikra.
– Argi galėjai pagalvoti, kad, laikydama keturiolika karvių, tu nepragyvensi, kad pieno gamintojai bus skirstomi į mažiukus ir didelius, kad vienų primelžtas pienas bus lygesnis už kitų, – su skausmu mintijo didelę darbo patirtį sukaupusi moteris, šiandien daranti tai, ką geriausiai išmoko per gyvenimą.
Beje, panašiomis nuotaikomis gyvena ir gretimos Šilavoto seniūnijos kai kurių nedidelių pieno ūkių šeimininkai. Apie jų rūpesčius ir pastangas „mažuosius“ suvienyti į naujai steigiamą asociaciją bendram žygiui prieš valdžios vykdomą politiką, naudingą perdirbėjams, bendrovėms ir stambiems ūkiams – kitame „Gyvenimo“ numeryje.
Ramutė Šimukauskaitė

Rubrikoje Žemės ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *