„Padovanojo gyvenimą – neteiskime“…

„…kasdienės duonos duok mums šiandien…“ – prašome sielos ir kūno maisto, šaukiamės, ištikus nelaimei, užklupus ligai. Prašome atleisti mums mūsų kaltes… tikimės, kad būsime išgelbėti nuo pikto…
Prieš prašydami, turbūt padėkojame. Už tai, kad girdime, matome, jaučiame, kad būname šiame gyvenime, kurį nemokamai mums įteikė Tėvas, kaip pačią brangiausią savo dovaną. Tik paaugę, išmokę išminties, meilės, atleidimo pamokų, kai tiek daug rašoma apie karmą, kartais susimąstome, ką atsinešėme, už ką galbūt kenčiame, nemylime, netikime, palūžtame… Bet vis tiek tikslios informacijos niekur nesurandam, net visagalis „google“ neišnagrinėja mūsų giminės medžio taip, kad žinotume tiksliai, už kurios kartos nuodėmes, padarytas klaidas, kenčiame mes ir kas lėmė, kad gyvenimą padovanojo tėvas dvarininkas ar kaminkrėtys, kodėl taip keistai sutapo, kad toje pačioje klasėje mokėsi ir sesė, gimusi tą patį mėnesį, ir tik užaugusios abi pamatė savo tėtį iš tolo, neišdrįsę užkalbinti… Dar vienos sesės gimtadieniui, kurį organizavo kažkur Žemaitijoje restoranų tinklo savininkė, galbūt viena iš jo mylėtų moterų, tas pats tėtė priėjęs prie mikrofono pasakė ilgą sveikinimą, o ištiestu kilimu į dvarvietę pamažu riedėjo naujausios markės džipas – dovana… Ir, rodės, kad graži idilė tęsis amžinai, bet auštant, tuo pačiu kilimu įvažiavo greitoji… Dukra tą akimirką jau buvo lėktuve pakeliui į tolimą šalį švęsti medaus mėnesio. „Jis mums padovanojo gyvenimą, neteiskime, – sakė tais pačiais metais gimusi sesė kitai, dviese stovint prie ąžuoliniais lapais puošto karsto. Ir ryt jos aplankys tėtę. Joms nesvarbu, koks ir kuo jis buvo ir kokią karmą joms paliko. Jis labai mylėjo mėlynus irisus. Ant šalto marmurinio akmens pamerkusios dvi jų puokštes, sesės garsiai sukalbės, kaip kasmet ir kasdien – „Tėve mūsų“…
… Auštant, išsikalęs dalgį, tėvas išėjo į pievą. Rūkas pamažu sklaidėsi, žėrėjo rasos karoliai, kurie padėjo jam lengviau įkvėpti taip trūkstamo oro. Jis sunkiai kirto pradalgę, jam buvo jau per aštuoniasdešimt. Jis niekada nešventė Tėvo dienos, nebuvo „tokios mados“. Bet visados sukalbėdavo maldą už savo tėvą. Ne, ir ne kasdien. Per darbus, per savo lėtines ligas – buvo visko. Nesimeldė didesnę pusę gyvenimo. Nespėdavo sugrįžti prie Kūčių stalo arba tiesiog nepamena, kaip, kur ir su kuo valgė. Jis nežinojo, kur mokėsi dvi dukros ir sūnus, neturėjo ir pinigų jų mokslams ar mašinoms. Vaikai visi užaugo patys, mylėdami abu tėvus vienodai. Jie ir dabar, sugrįžę namo, laukia, kada prie bendro pusryčių stalo pareis iš laukų tėvas. Tik jis, kai iš naujo ėmė justi ką tik nušienautos žolės skonį, pakabinęs ant daržinės durų dalgį, labai ilgai verkė…
…Kasdienė duona kartais su pasvilusia pluta, kartais tiesiog tirpsta burnoje, viena su daugiau cukraus, kita bemielė ar su be galo daug sėklų… Kiekvieno žmogaus skonis skirtingas, kaip ir ranka, kuria imame duoną ir keliame ją prie kaktos, kai darome kryžiaus ženklą…
Palma