Robotai keičia rankų darbą ir išlaisvina ūkininkus

Tėvas ir sūnus Raižiai.

Gegužės 22 dieną Prienų ir Kaišiadorių rajonų paribyje, Vilūnuose, A.Stulginskio universiteto (ASU) Žemės ūkio inžinerijos fakulteto specialistai surengė seminarą vietos ūkininkams pieno ūkių plėtros, naujų technologijų taikymo ir aplinkos taršos mažinimo klausimais. Seminaro rengėjai doc. dr. Jonas Čėsna ir pieno ūkių technologijų specialistas prof. Rolandas Bleizgys džiaugėsi tuo, kad su vyresnės kartos ūkininkaujančiais tėvais į seminarą atvyko ir keli jaunuoliai. Šie ASU studentai – šeimos ūkių ateitis. Didelė tikimybė, kad po studijų universitete jie perims tėvų ūkius ir kurs išmanaus ūkininkavimo tradicijas. R.Bleizgio įsitikinimu, Lietuvoje turi perspektyvą tik modernūs ūkiai su sumaniomis technologijomis, kurios pakeičia sunkų rankų darbą, leidžia gyventi visavertį asmeninį gyvenimą, o tai patrauklu jaunimui.

Patikėjo moderniomis technologijomis

Sugrįžęs iš miesto į kaimą, V.Raižys prosenelių žemėje susikūrė ne tik darbo visai šeimai, bet ir patogią gyvenamąją aplinką.

Neatsitiktinai antroji – praktinė – seminaro dalis buvo surengta Jiezno krašto ūkininko Vytauto Raižio pieno ūkyje, kuriame jis ūkininkauja kartu su sūnumi Vytautu. Praėjusiais metais šiame ūkyje karvių melžimas buvo automatizuotas – ūkininkas pirmasis Prienų rajone ir kol kas vienintelis įsigijo dviejų melžėjų darbą pakeičiantį robotą. Jis melžia daugiau nei 50 karvių. Kolūkio laikus menančiame, pačių ūkininkų rekonstruotame tvarte jos laikomos palaidos, į melžimo boksą reguliariai užsuka, norėdamos paėsti kombinuotųjų pašarų. Jų dalinimo sistema taip pat automatizuota.
Per parą ūkyje primelžiama daugiau nei tona pieno. Melžimo robotas pieną pumpuoja į aušintuvą. Atšaldytas pienas kas antrą dieną išvežamas į geras sąlygas siūlančios bendrovės „PienasLt“ perdirbimo įmonę. Tvarte karvėms įrengtos guoliavietės su guminiais kilimėliais. Veikia mėšlo šalinimo įrenginiai – jais mėšlas nukeliauja į rezervuarą.
Ekskursiją nuo pašarų ruošimo ir pieno blokų iki melžimo bokso surengęs vyresnysis Vytautas neslėpė, kad kol ūkyje įdiegė technologijas, pašalino visus nesklandumus, pripratino karves prie roboto, fermoje praleido daug laiko, nemiegojo ne vieną naktį. Be to, ne visos karvės dėl savo fizinių duomenų tiko robotizuotam melžimui, todėl dalies jų teko atsisakyti. Dabar jis išsivadavęs iš griežtos darbotvarkės, technologijos jam leidžia kontroliuoti fermoje vykstančius procesus, analizuoti duomenis ir nuotoliniu būdu – namuose prisijungus prie kompiuterio. Be to, trumpąja telefono žinute jis gauna pranešimus apie melžimo eigą, pasikeitusius gyvulio parametrus, įvairius gedimus. Pranešimų srautą šeimininkas gali sureguliuoti taip, kad juos peržiūrėtų tuomet, kai jam patogu, pvz., ryte.

Jiezno krašto ūkininko V.Raižio pieno ūkis.

„Melžimo robotas – tai ne tik dėžė su mechanine ranka, jis yra aukštos kvalifikacijos darbininkas, kuris niekuomet neklysta. Jutiklių, kurie pritvirtinti prie karvių, pagalba kompiuteryje kaupiami duomenys apie kiekvieną karvę – jos melžimo reguliarumą, trukmę, gyvulio elgesį (neėda, neina į boksą, nuspiria aparatą, rujoja), pieno sudėtį ir kokybę, jame rastas somatines ląsteles ir pan. Taigi robotas gali laiku pastebėti karvėms gresiančias ligas,“ – prof. R.Bleizgys tikina, jog melžimo robotas yra draugiškas karvių sveikatai. Anot jo, tyrimais įrodyta, kad karvių melžimas robotu 20 proc. padidina jų produktyvumą.
Pirmasis melžimo robotas Lietuvoje buvo įdiegtas 2008 metais Žemaitijos ūkininko Kesmino ūkyje. Per dešimt metų Lietuvos pieno ūkiuose atsirado daugiau nei šimtas robotų. Kai kuriuose ūkiuose visi iki vieno darbai yra robotizuoti. Vytautui Raižiui įsigyti robotą kainavo per 120 tūkst eurų, pusę šios sumos jis gavo pagal Kaimo plėtros programos priemones, skirtas ūkių modernizavimui.

Susidoroti su moderniais iššūkiais padeda sūnus
Vytautas Raižys su žmona Jolanta į pienininkystės ūkį investavo nemažai nuosavų lėšų, ne kartą pasinaudojo ir ES parama. Įrengė modernią melžimo ir pieno šaldymo įrangą, pastatė skysto mėšlo rezervuarą, pašarų bokštą, įsigijo žemės dirbimo technikos.
Dar daugiau – prieš dvidešimt metų palikęs Kauną ir įsikūręs Jiezno apylinkėse, Juodaviškių kaime, prosenelio Kasparo Raižio žemėje, jis pasistatė ir naują namą su dideliais langais, žvelgiančiais į laukų platybes. Susirentė pirtį galiūno ąžuolo paunksmėj, iškasė tvenkinį… Prieš tai stovėjusius pastatus nušlavė melioracija. Daugiau nei po šimto dvidešimties metų šaknis įleidusiam į prosenelių žemę gera joje pailsėti po darbų…

Robotas pieno ūkyje pakeičia rankų darbą ir ūkininkų dienotvarkę.

Neseniai šešiasdešimtmetį atšventęs ūkininkas šiandien ramus, žinodamas, kad investicijos padarytos ne veltui, ir jos atsipirks. Jau trejus metus Raižių sūnus Vytautas, sugrįžęs iš Norvegijos, ūkininkauja su tėvu. Moderniame, kompiuterizuotame ūkyje labai praverčia jo, pagal profesiją – elektriko – žinios ir įgūdžiai. Raižiai, įsteigę atskirus ūkius, specializuojasi: jaunesnysis valdo 30 ha žemės ir augina penimus galvijus, o vyresnysis prižiūri apie 200 ha žemės ir rūpinasi pieno ūkiu. Daugelį darbų, ypač žemės dirbimo, sėjos ir pjūties, jie atlieka kartu. Tėvas sako, kad nesusipratimų tarp judviejų yra kilę nebent dėl bendros pavardės ir vardo, tvarkant ūkių dokumentus…“

Pažanga neišvengiama
A.Stulginskio universiteto mokslininkų doc. dr. J.Čėsnos ir prof. R. Bleizgio teigimu, šiandien Lietuvoje šeimos ūkiai susiduria su dideliais iššūkiais, kurie reikalauja keisti ūkininkavimo strategijas iš esmės. Diegdami naujas technologijas, mažindami sąnaudas, suderėdami aukštesnę pieno kainą, šiandien perspektyvų išlikti ir sėkmingai konkuruoti turi tie pieno ūkiai, kuriuose laikoma per 50 karvių. Ūkininkai, prižiūrintys po 15 karvučių ar mažiau, turėtų orientuotis į pieno produktų gamybą.

LSU organizuoto seminaro dalyviai.

Žema pieno kaina ir situacijos neapibrėžtumas smulkiuosius ūkininkus verčia pasitraukti iš gamybos. Tokių ketinimų turi ir viena vyresnio amžiaus ūkininkė, dalyvavusi seminare. Pasak jos, anksčiau dviejų asmenų šeimai, prižiūrinčiai nedidelį ūkelį, pakakdavo vienos dienos uždarbio, kad susimokėtų mėnesinius mokesčius, dabar už parduoto pieno kilogramą tegaunant vos dešimt centų, reikia parduoti tris tonas pieno. Jos nuomone, nepalankios pieno kainos, per dideli mokesčiai, netinkamas valstybės požiūris į smulkiuosius ūkininkus daugelį žmonių atbaido nuo investicijų, jie praranda viltį ir atsisako ūkių.
„Pieno poreikis Lietuvoje augs. Būtina stiprinti ir modernizuoti ūkius, nuo to priklauso ir gamybos potencialas, ir derybinės ūkininkų galios. Tikiu, kad Lietuvoje pagrindine žemės ūkio kryptimi išliks pieno gamyba,“ – pabrėžė prof. R.Bleizgys.
Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Žemės ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *