Kaip mus išmes į rinką

Esame įpratę maždaug kartą per mėnesį atidaryti elektros skydinę, nurašyti skaitiklio rodiklius, juos dauginti iš kilovatvalandės tarifo ir gauti sumą, kurią mokame tiekėjui. Tiekėjas – dažniausiai įmonė, kuri vadinasi ESO, nes ji vienintelė turi teisę tiekti elektros energiją vartotojui vadinamu visuomeniniu tarifu.
Jeigu šiandien už elektros kilovatvalandę mokame beveik 9 centus, pačios elektros gamybos arba įsigijimo kainos dalis beveik 3 ir keturios dešimtosios cento. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija šį rodiklį nustatė ištyrusi prekybos biržoje „NordPool Spot“ tendencijas. Antrą šių metų pusmetį elektros gamybos arba įsigijimo vertės rodiklis gali keistis.
Kodėl tai svarbu žinoti?
O todėl, kad labai tikėtina, jog nuo 2020 -ųjų „visuomeninio“ tarifo gali nebelikti, o mums teks elektros tiekėją rinkoje susirasti patiems. Lygiai taip, kaip išmokti stebėti biržos rodiklius ir savo elektros skaitliukų parodymus.
Naujieną dėl tikėtinų pokyčių 2020 -aisiais paskelbė Energetikos ministerija, gavusi jos užsakymu atliktą studiją apie buitinių vartotojų paleidimo į rinką galimas pasekmes.
Aurelija Vernickaitė, energetikos ministro viešųjų ryšių patarėja, sako, kad toks planas radosi Europos Sąjungos energetikos politikos kontekste: „Kalbant apie Lietuvą, tai Baltijos šalių energetikos plėtros plane yra įtvirtinta, kad iki 2020 metų palaipsniui turi būti panaikintas nacionalinis kainų reguliavimas buitiniams vartotojams.“
Lietuvoje šis sprendimas keletą metų politikų atidėliotas nuo 2013 – 2014 m., kada savo buitinius vartotojus į rinką pasiuntė Estija ir Latvija. Tačiau atidėliotas taip pat ir dėl to, kad kaimyninėse šalyse po to elektros kainos padidėjo maždaug penktadaliu.
Aurelija Vernickaitė sako, esą tai įvyko dėl kitokų priežasčių: „Tiek Latvijoje, tiek Estijoje buvo kainų padidėjimas, tačiau Estijoje kainos vartotojams išaugo 2013 m. dėl brangusių skirstymo ir perdavimo paslaugų. Latvijoje buvo atsisakyta standartinio tarifo. Tai iš esmės susidėjo kiti veiksniai, kurie nulėmė tą kainos pokytį.“
Europos Sąjungos rekomendacija leisti buitiniams vartotojams patiems pasirinkti elektros tiekėją grindžiama ir tuo motyvu, kad politikai populistiniais tikslais negalėtų daryti įtakos visuomeniniam elektros tarifui.
Savaime suprantama, nuo 2020 -ųjų mums patiems nereiks kreiptis į biržą, registruotis ir pirkti. Greičiausiai kiekvienų metų pabaigoje arba kas pusmetį (nelygu, kaip šis procesas bus sureguliuotas) mes gausime konkuruojančių elektros tiekėjų pasiūlymus tapti jų klientais. O mes galėsime pasirinkti vieną jų.
Davis Virbickas, Lietuvos Elektros perdavimo systems operatoriaus „Litgrid“ generalens direktorius, prognozuoja, kad tiekėjų siūlymai gali būti dvejopi: fiksuotas tarifas arba biržos kaina su tiekėjo marža: „Kalbant apie nepriklausomo tiekėjo pasirinkimą, tai realiai, kas svarbu vartotojui, kiek tas tavo tiekėjas yra tau tinkamas pagal produktą. Ar jis siūlo „biržos kainą plius“, ar jis siūlo fiksuotą kainą, prisiimdamas sau rizikas. „Birža plius“ realiai yra kliento rizika, tu tik moki už priėjimą prie biržos, tai turi savo kainą.“
Vyraujančias kainas galima matyti internete, adresu www.npspot.com. Atidaryti svetainę verta, nes galima pamatyti, kiek kainuos elektra Lietuvos prekybos zonoje rytoj. Šiemet pigiausiai elektros kilovatvalandė kainavo gegužės 10 dieną – nepilnus pusantro cento, brangiausiai – gegužės 16-ąją – brangiau nei eurą. Tai reiškia, kad elektros tarifas tądien būtų siekęs ne įprastus 8,9 ct, o eurą ir beveik 6 centus. Tokie kainų šuoliai būna, tačiau tik keliskart per metus. Todėl akyliau stebint biržos interneto svetainės informaciją, teoriškai įmanoma sutaupyti: išvakarėse pastebėjus kainų šuolį, kitą dieną elektros vartoti kiek galima mažiau.
Daivio Virbicko požiūriu, blaškytis nederėtų: „Būna tokių laikotarpių, kada tu apsidraudi kainą ir permoki. Biržoj pigiau, moki brangiau. Nereikia pulti į paniką, nes galbūt tu metams turėjai kontraktą, ir bus laikotarpis, kada biržoj bus brangiau, o tu mokėsi pigiau. Tačiau reikia patikimo tiekėjo. Neteko man girdėti, kad vartotojų prašytų mokėti į priekį. Teoriškai tokį siūlymą gali gauti, bet tada jis nekonkurencingas. Paprastai vartotojas tikisi, kad tiekėjas mokės į priekį, valdys finansinius srautus ir kitas rizikas, o klientas jam už tas paslaugas sumokės. Būna toks biržos tarpininkavimo mokestis: ten prideda kažkokią simbolinę kainą.“
Tačiau Daivis Virbickas sako, kad klientui pasirinkus tiekėją, jiedu tampa partneriai, todėl ir elgtis dera bendradarbiaujant, atliepiant lūkesčius: „Kada tu dirbi su klientu, kuris daug vartoja (su pramone), tu gauni didelį kiekį pajamų, parduodi didelį kiekį elektros ir valdai per vieną kontaktinį asmenį apmokėjimo klausimus piniginių srautų. Kai tu dirbti su daug mažų – tai, kas atostogauja, tai kas ką, tada labai svarbu ir tau būti patikimu klientu. Nes, jeigu tu vengsi mokėti, tavęs taip pat niekas nenorės rinktis. Ir kas tada tau liks? Tie, kurie renkasi tokius kaip tu. O dėl to kaina būna didesnė. Na, čia lygiai taip, kaip negali niekur pasiskolint, tada eini į greitąjį kreditą, bet ten pigu tik reklamose.“
Ministro patarėja Aurelija Vernickaitė sako tikinti, kad nauja sistema bus naudinga atsakingiems, taupantiems, aktyviems vartotojams: „Šiaip Europoje ir visame pasaulyje kalbama apie aktyvų energijos vartotoją, t.y. energijos vartotoją, kuris labai seka savo vartojimą, siekia taupyti, vartoti elektrą tada, kada tai labiausiai apsimoka. Žodžiu, sekti, planuoti ir valdyti savo visą elgseną. Toks yra noras, bet tokius įgūdžius reikia ir ugdyti.“
Mąstyseną bei įpročius pakeisti dar turime pusantrų metų.

Rytas Staselis