„Ačiū vaikams, draugams ir Dievui…“

– Labai ačiū vaikams ir anūkams už gražią šventę. Ačiū Dievuliui, kad davė sulaukt tokio gražaus jubiliejaus. Ačiū Prienų neįgaliųjų klubiečiams, kad mane taip gražiai pasveikino. Už nuolatinį rūpestį ir gimtadienio staigmenas ypač esu dėkinga pirmininkei Irenai ir dukrai Jūratei. Dėkoju savo geriausioms draugėms, buvusioms bendradarbėms Angelei ir Eugenijai, kurios visada aplanko, nepamiršta. Verkiau iš džiaugsmo, kai skambėjo man skirtos dainos, sveikinimų žodžiai. Tokioj dienoj, kai žiedais pasipuošusi visa žemė, gimiau, galbūt todėl daugiau šypsausi, o pykti nemoku, – džiaugsmu apie praėjusį jubiliejų ir mintimis apie gyvenimą dalinosi Bronelė Radzevičienė, 1961 metais iš Jiezno atvykusi gyventi į Prienus.

Bronė Radzevičienė – šventės dieną tarp artimųjų.

Bronė gimė dzūkų iš Pivašiūnų krašto šeimoje. Iš šešių gimusių sesių užaugo keturios. Šiandien džiaugsmu dalijasi trise. Dzūke širdyje jaučiasi Bronelė, dažnai važiuoja į Pivašiūnus aplankyti tėvelių jų Amžinojo poilsio vietoje ir pasimelsti Pivašiūnų Marijai bažnytėlėje. Moteris mintimis vis sugrįžta į Jiezną, kur apsigyveno su tėvais einant frontui. Atminty Jiezno žmonės, mokykla ir varlių „koncerto“ garsas ežere, netoli namų. Mena jubiliatė, kai per šv. Roko atlaidus visa paežerė būdavo pilna žmonių, jų dainų – ir jaunimo, ir senimo kartu. „Na, o dabar tai jau nieko gi negalima, draudžia. Gerai, kad mylėt vienas kito neuždraudžia. Šokiai kokie būdavo. Išsiveda bernas, tai ant vienos kojos polką šoka, o jo mergelė tiesiog skraido, dabar taip nemoka. Koks čia bendravimas, kai užsidėję ausines vaikšto, net žmonių nemato, kai eina“, – labai šiltai prisimindama savo jaunystę, išdainuotų dainų, išgiedotų giesmių žodžius, lygina su dabartimi ir priduria: „Daug verkiau, kai atėjau iš Jiezno į Prienus“. „Dainuoju nuo antros klasės Jiezne visą gyvenimą“, – sako ji ir pasiūlo kelias minutes paklausyti mylimos dainos: „Ant tėvo dalgio ašmenų rasa žėrėdavo menu… aš pasiilgau seno kiemo vėjo“… O paskui dainavo ir siuvyklos ansamblyje, ir visur, kur tik kvietė, kultūros namuose, Prienų neįgaliųjų draugijos ansamblyje „Nemunas“, su draugais, kurių daug turėjo. Ji giedojo ir su šviesaus atminimo Padelsku, kitais, palydint žmones Amžinojo poilsio. Ypač Prienuose bendravo tarpusavyje keturios draugų šeimos, iš kurių gyvenimu šiandien džiaugiasi tik Bronelė. Ji tikina, kad tokia tikra draugystė pasilieka visam gyvenimui. „Visada bėdoje atsirinksi draugus“, – gyvenimo išmintį pakartoja jubiliatė.
Išmokusi siuvimo amato pas siuvėją Jiezne, Bronelė pradėjo dirbti miestelio siuvykloje. Kai panaikino Jiezno rajoną, persikėlė gyventi į Prienus, kur dirbo miesto siuvykloje. Čia, Prienuose, sutiko savo vyrą, jiems gimė dvi dukros ir sūnus. Močiutė džiaugiasi keturiais anūkais. „Visi vyrai užaugo kaip ąžuolai“, – sako ir šiek tiek nuliūsta, kai verčia nuotraukas, kur ir ji pati Londone. Tačiau ir vėl šypsosi, primindama, kiek šalių apkeliavo su kolektyvais, draugais, kiek daug gyvenime pamatė, nors dirbo labai daug. Daugiau nei trisdešimt metų Bronė dirbo telegrafe Prienų telefonų stotyje. „Įdomus darbas buvo. Labai man patiko. Labai geras kolektyvas buvo, visi stengdavomės. Smagu buvo. Dieve Dieve, kaip viskas prabėgo,

Jubiliejaus proga B.Radzevičienė sulaukė ir bendraklubiečių sveikinimų.

– pasakoja jubiliatė, prisimindama, kaip žmonės anksčiau bendravo. – Viskas telegramose – ir sveikinimai, ir mirtys. Kai karinis dalinys buvo Prienuose, per naktį – 160 telegramų, juk buvo pagrindinis ryšys“. Ir darbe, ir bažnyčioje, o ir visuomeninėje veikloje, pasak moters, reikėjo visur būti mandagiai, pasipuošusiai, pasitempusiai, su šypsena lūpose. Juk taip svarbu girdėti nuoširdų pašnekovą ir telefonu, girdėti jo malonų balsą ir jausti šypseną. Sako, kad ir šiandien Bronelė „dirba“ telefonų stotyje, mat labai daug bendrauja telefonu ir ne tik. Ji labai džiaugiasi gražia bendryste su bičiuliais iš neįgaliųjų draugijos. „Ir anksčiau, ir dabar visur su neįgaliaisiais keliauju, dalyvauju – nepalieka niekur niekada. Neseniai buvom Užuguostyje. Pastebėjau, kad kai būni tarp žmonių – nieko neskauda, galiu ir pasėdėt, ir pasišnekėt, padainuot. Visas mano gyvenimas tarp žmonių“, – dalijasi įspūdžiais Bronelė ir dar kartą taria nuoširdų ačiū draugijos nariams. „Žiūriu, ritasi iš mums skirto autobusiuko močiutės pasipuošusios – oi, kaip smagu buvo, kai visi atvažiavo į mano šventę“, – šypsos jubiliatė, o akis užkliūva už įrėmintos jos nuotraukos prie žydinčios obels, tarsi amžinojo angelo sargo savo namų, vaikų ir įdomaus, prasmingo gyvenimo tarp žmonių.
Palma Pugačiauskaitė

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *