Pienininkai rinksis dar kartą

Jonavos kultūros centre surengtas Lietuvos pieno gamintojų asociacijos suvažiavimas pritrūko daugumos, todėl antrą kartą vyks gegužės 23 d. Iš įvairių šalies regionų susirinkę ūkininkai, kooperatyvų bei žemdirbių savivaldos organizacijų atstovai, svečiai iš Briuselio ir Vilniaus auditoriją panaudojo karštoms nuomonėms ir niūrios pieno sektoriaus ateities ketinimams išsakyti.

LPGA vadovo J. Vilionio dėka visi šalies pieno gamintojai sulaukė „neapkarpytos“ ES ir valstybės paramos.

Pieno supirkimo kainomis stebiname Europą

„Europos pieno taryboje (EPT) stebimasi, kaip mūsų ūkininkai išgyvena už žalio pieno kilogramą gaudami dešimt centų, – kalbėjo LPGA tarybos pirmininkas ir EPT narys Jonas Vilionis, – drauge su kitų šalių pieno gamintojų atstovais kreipėmės į Europos Komisiją, reikalaudami pieno rinkos reguliavimo.“
Pavyzdžiui, pagaminti kilogramą pieno Vokietijoje, Belgijoje ir Prancūzijoje ūkininkams kainuoja nuo 40 iki 49 euro centų. Perdirbėjai moka nuo 29 iki 35 euro centų Vokietijoje, 30 – 37 euro centus Prancūzijoje ir 30 euro centų Belgijoje. EPT siūlo, kad pieno supirkimo sutartyse būtų įvertinti pieno gamybos kaštai. Gamintojai siūlo uždrausti parduoti pieną pigiau savikainos. Europos Sąjungoje galioja vadinamasis „pieno paketas“ (pieno gamintojų derybinių galių stiprinimo instrumentas), kuris suteikia galimybę ūkininkams spręsti kainų klausimą, pasitelkiant žemdirbių savivaldos organizacijas.
„Lietuvoje yra apie 40 tūkst. pieno gamintojų, tačiau asociacijai priklauso ir nario mokesčius moka tik apie keturis šimtus, – liūdnai konstatavo LPGA tarybos pirmininkas J. Vilionis, – problemas dėl mažų kainų kelia visi pieno ūkių šeimininkai, ypač smulkieji, kurie ūkiuose neturi net pieno šaldytuvų.“
Europos Parlamento narys Bronis Ropė priminė, jog naujuoju finansiniu laikotarpiu (po 2021 m.) ES žemės ūkio biudžetas nemažės, tačiau didesnių įnašų laukiama iš nacionalinių ES šalių vyriausybių. „Lietuvos derybinę poziciją dėl sąžiningų tiesioginių išmokų sustiprino mūsų šalies žemdirbių peticija, surinkusi 53 tūkstančius parašų,“ – sakė EP narys B. Ropė. Pieno gamintojų atstovams jis rekomendavo išnaudoti derybų dėl Bendrosios žemės ūkio politikos laiką, teikiant siūlymus ir dėl tiesioginių išmokų „lubų“, ir dėl žalinimo, ir dėl jaunų ūkininkų įsikūrimo.

Vienybės trūko ir trūksta

„Būtina stiprinti žemdirbių derybines galias, kovoti už sąžiningą narystę bendrijoje,“ – sutaria LŪS pirmininkas J. Talmantas ir EP narys B. Ropė.

Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas Arūnas Svitojus, užsiminęs apie pieno supirkimo kainų netolygumus, kvietė ieškoti „vidinio nacionalinio susitarimo“. LPGA tarybos nariai Danutė Adamonienė, Andriejus Štombergas, Albinas Jusas ir kiti priekaištavo, kad ŽŪR nepadeda pieno gamintojams, o juos tik kiršina, esą skriaudžiami maži šeimos ūkiai, o remiami stambūs pieno ūkiai. Susirinkusieji priekaištavo, kad ŽŪR nepalaikė ministro Broniaus Markausko, dabar rengiasi privačiam verslui perleisti valstybines gyvulių veislininkystės įmones ir pan. ŽŪR vadovas A. Svitojus pripažino, jog „per mažai dirbta pieno klausimu“, o dėl įmonių privatizavimo nuomonė dar nepareikšta.
Žemės ūkio viceministras dr. Saulius Savickis susirinkusiuosius informavo, jog per 25 metus pirmąkart rengiama nacionalinė pienininkystės strategija sėkmingai juda į priekį, diskusijose dalyvauja pieno gamintojų, žaliavos supirkėjų ir pieno perdirbimo įmonių atstovai. Darbo grupės nariai renkasi kartą per mėnesį, siūlo, aptaria pieno žaliavos kainos formavimo schemas. „Apie 45 proc. šalies pieno gamintojų už parduodamą žaliavą gauna vidutinę ES kainą, – pastebėjo dr. S. Savickis, – pusę naujų paraiškų ES paramai gauti sudaro pienininkystės ūkių plėtros projektai.“
Didelį pieno gamintojų erzelį sukėlė ŽŪM viceministro dr. S. Savickio pateikta žinia apie Briuselio numatytas klimato kaitos prevencijos priemones Lietuvoje. ŽŪM duomenimis, šalyje yra apie 60 tūkst. ha apleistų ir daugiau nei 100 tūkst. ha nenašių žemių. Siekiant balanso tarp aplinkos taršos ir jos absorbavimo rekomenduojama dalį tų teritorijų apsodinti mišku. „Sofos ūkininkus padarykime sofos miškininkais,“ – pašmaikštavo viceministras dr. S. Savickis.
„Dirbamą žemę užleisti mišku – tai nusikaltimas,“ – replikavo uteniškis ūkininkas Arūnas Kudrevičius. Jį palaikė ir Dzūkijos pieno ūkių atstovai. Vieša paslaptis, jog „sofos ūkininkai“ ne tik pasiima išmokas už pievas ir ganyklas. Pieno gamintojai jiems moka už žemės nuomą. Susigundžiusieji miškų įveisimo išmokomis „sofininkai“ pieno ūkių savininkus paliks be ganyklų, vadinasi, ir be pieno gamybos verslo.

Paimsi priedą – pieną atiduosi veltui

„Aš lengvai sutarties su pieno perdirbimo įmone nepasirašau“, – sako Prienų r. ūkininkas J. Vilčinskas (antras iš kairės).

Susirinkusieji į LPGA suvažiavimą dalijosi pastebėjimais apie skaudžiausią temą – pieno supirkimo kainas, dešimtį pieno tiekėjų grupių ir būsimąją pienininkystės strategiją. Renginio išvakarėse viena pieno perdirbimo įmonė ūkininkams išsiuntinėjo „Priedą prie pieno pirkimo-pardavimo sutarties“. Jo paantraštė skelbia, jog tai – „Susitarimas dėl metinio priedo išmokėjimo.“ Ūkininkas ir pieninė tampa šalimis, pirmasis – pardavėju, antrasis – pirkėju. Įdomus jau pačios sutarties dalykas: šalys susitaria dėti bendras pastangas kooperuojant turtą ir darbą, siekiant gerinti parduodamo pieno kokybę. Toliau – dar įdomiau: pirkėjas (pieno perdirbimo įmonė) turi teisę pardavėjui (ūkininkui) prie pagrindinės pieno supirkimo kainos papildomai išmokėti 3700 Eur dydžio vienkartinį metinį priedą ūkio sistemų tobulinimui ir pieno kiekio didinimui su sąlyga, kad iki priedo išmokėjimo dienos pienas bus nenutrūkstamai tiekiamas pirkėjui. Toliau dokumente aiškinama, jog pirkėjas vienašališkai įvertina einamųjų metų rezultatus ir nusprendžia, koks bus priedo dydis, kokie bus mokėjimo terminai ir kt. Tačiau pardavėjas (ūkininkas), gavęs priedą, įsipareigoja 12 mėn. pieną parduoti tik šiam pirkėjui. Jeigu ūkininkas sugalvos pieną parduoti kitam pirkėjui, per tris dienas privalės grąžinti visą 3700 Eur priedą. Jeigu to nepadarys, pirkėjas (pieninė) vienašališkai išskaičiuos iš ūkininkui mokėtinų už pieną pinigų. Be to, pardavėjas, nusprendęs parduoti savo pieno ūkį, įsipareigoja pirmiausiai jį pasiūlyti pirkėjui arba jo įgaliotam asmeniui.
„Derybose su pieninės atstovu aš perskaitau visą susitarimo tekstą ir nesitraukiu nuo savo reikalavimų, kol man neįrodo kitaip arba pritaria, – įsitikinęs prieniškis ūkininkas Jonas Vilčinskas, – pienas yra ūkininko nuosavybė, jo turtas, kokios dar gali būti kooperacijos su pieno perdirbimo įmone.“
Kitų rajonų ūkininkai kalbėjo apie pieno gamintojų derybinių galių stiprinimą, kooperavimąsi rinkodaros pagrindu, įgaliojant kvalifikuotą samdomą specialistą su pieno perdirbimo verslo atstovais palaikyti dalykinius santykius.
Pieno gamintojai iš Šiaurės Lietuvos į LPGA renginį atsivežė šventinį sūrį, kviestiniam svečiui buvo parengtas suvenyras – stiklinių paukštelių vėrinukas (už gyvą žvirblelį praėjusio žemdirbių renginio Jonavoje iniciatorius iš aplinkosaugininkų gavo baudą). Viskas baigėsi nusivylus pačių organizuotumo trūkumais. Laimė, kad neįžvelgta kokios nors oponentų klastos. Skirstantis kalbėta, jog reikia atlikti namų darbus, susiskaičiuoti, ko reikalauti iš Vilniaus ir Briuselio, ko pageidauti iš verslo partnerių. Ir mokytis ne tik skaičiuoti pieno gamybos kaštus, bet ir skaityti sutarčių tekstus, ypač jų priedus.

Justinas ADOMAITIS

Rubrikoje Žemės ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *