Pašnekesiai

Apie gyvenimą
sykiais naktimis vartaus gal ir knarkiu šunytį
paryčiais paglostau išklausau ką gluosniai stena
apie giedrą arba grybų lietų kregždžių skrydį
pusdienį stebiu dievaž vingrus jų menas
o sparnai ir tie neprikaištingai iškarpyti…
kas gyvenimas?
gyvenimas lai pats gyvenas
gi ne kvailas
žino ką daryti /Donaldas Kajokas/
Kartais imu galvoti, kad visas gyvenimas – vien šventės… Vienos pralekia, žiūrėk, jau kitų laukiame. Dar nenuvytusios Motinos dienos gėlės ir jaudulys širdyje tos šventės labai gyvas. O tas begalinis žydėjimas ir toliau varo iš proto – nespėji dairytis, kur koks medis apsipylė žiedais, krūmas išsprogo, ar pavasarinių gėlių pasipylė kekės. Tame visame žiedų siautulyje taip gražiai dera tuoj prasidėsiantis Poezijos pavasaris. Labai mėgstu nuo jaunystės skaityti poeziją, ir dabar neištveriu vieną kitą naują tomelį nenusipirkusi. Peržvelgiau festivalio programą ir nustebau – po visą Lietuvą pabirę renginiai, poezijos skaitymai, susitikimai su poetais, literatūros vakarai neaplenkia nė vieno rajono, didesnio ar mažesnio miestelio. Ir galvoju, kiek tos poezijos belikę mūsų gyvenime? Dairytis turi atidžiai, arba tiksliau, vadovautis tokia taisykle: gali būti muse ir lėkti nuo šiukšlių krūvos prie kitos šiukšlių krūvos. Bet gali būti ir bitė: skraidyti nuo žiedo prie žiedo ir rinkti nektarą. Taigi kiekvieno mūsų valia, ar maudytis skandalų jūroje, klausytis kitų ir pačiam verkšlenti, kaip sunkėja gyvenimas, kyla kainos, ar tiesiog gyventi ir švęsti gyvenimą. Dar vienos šventės – Spaudos atgavimo, knygos ir kalbos dienos renginiai tęsiasi visą savaitę – galima buvo pasiklausyti laidų, pokalbių apie šią mums, lietuviams, labai brangią šventę. Tačiau ir čia neapsieita be skandalų šleifo… negi dabar žurnalistus jau skalikais ir pravardžiuosime? Širdyje ir šitos profesijos žmonėms širdingai linkėjau būti tomis bitelėmis, kuo daugiau gerų žinių, gerų naujienų nešti į mūsų namus. Ir kiek kas bekalbėtų apie besikeičiantį laikmetį, apie popierinės spaudos išnykimą, apie knygų neskaitymą, kategoriškai nenoriu su tuo sutikti. Kaip tu, žmogau, gali įsivaizduoti savo namus be knygų lentynėlės, ilgus žiemos vakarus be geros knygos, o trečiadienio ir šeštadienio rytų – be „Gyvenimo“?
Visai susentimentalėjau, tačiau nesigėdiju to. Ir norisi kartu su pavasariu lėkti, šėlioti, šūkauti. Gegutė anądien darže užkukavo. Na, kaip tyčia, kur čia darbiniuose rūbuose rasis pinigų, bet prisiminusi liaudies išmintį ėmiau ploti per šonus ir garsiai šaukti įkyruolei: „Vaje vaje, pilnos kišenės aukso!“ Kiek susigėdusi apsidairiau, ar kas negirdi bekvailiojančios? O jei ir girdi, tegu. Jeigu jau švęsti gyvenimą, tai švęsti! Gal su poezijos tomeliu, ar besiklausant mylimo poeto, gal belaukiant berželiais iškaišytų Sekminių, ar jau artėjančios Tėvo dienos. Tiesa, man dar labai miela ir mūsuose kiek neįprasta šventė – Europinė kaimynų diena, švenčiama gegužės 25 -ąją. Taigi atsisveikindama ir raginu suruošti nedidelę šventę savo kaimynams, tiesiog savo kieme, gatvėje ar sode.
Augustina

Rubrikoje Namų ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *