Partizanų kovų atmintis – pagarba Lietuvos valstybei
Prie Sokonių kryžiaus susispietusi kaimo bendruomenė (po 1930 m.).
„Aš prisiekiu Visagalio Dievo akivaizdoje,vardan kritusių brolių už Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę, uoliai dirbti Nepriklausomos Lietuvos atstatymo darbą, negailėdamas nei jėgų, nei gyvybės, griežtai pildyti vadovybės įsakymus, didžiausioje paslaptyje laikyti veikimą, nesusidėti su priešu ir viską pranešinėti savo vadui. Man yra žinoma, kad už šios priesaikos sulaužymą būsiu baudžiamas mirties bausme. Tai ką pažadu, tegul Dievas užlaikyti man padeda“ (Lietuvos Partizanų Tauro apygardos partizanų priesaika -„Aukštaitijos partizanų prisiminimai, t.IX, V., 2014, p.621-622).
1945 metų gegužė mums neatnešė jokios laisvės, jokios pergalės Nacių genocidą,naikinusį mūsų valstybės verslo ir intelekto ateitį – Lietuvos piliečius žydus, pakeitė žiaurus, azijietiškas sovietinis genocidas užsimojęs Lietuvą palikti be lietuvių. Tais metais mums karas nesibaigė, viltingas nelygių jėgų laisvės karas prasidėjo jau 1944 m. liepą. Todėl balandžio pabaigoje ir pirmąją gegužės dekadą mes, Lietuvos valstybės patriotai, turėtume ateiti prie partizanų kapų, prie laisvės kovų vietų, prie P.Plechavičiaus Vietinės rinktinės karių kapų. Ir ateiti ne su kokia nors plazdančia partine atributika, o su Lietuvos trispalve, Vyčiu, Gedimino stulpais. Tik tokius valstybinius ženklus Lietuvos partizanai pripažino, tik apie juos rašė, tik juos dėvėjo, tik juos norėjo laisvoje Lietuvoje matyti.
Džiugu, kad, visų pirma, Jiezno seniūnijos iniciatyva praėjusį šeštadienį įvyko žygis Tauro apygardos Geležinio vilko rinktinės partizanų kovos atmintinomis vietomis. Jiezno kraštas istoriškai skolingas už Nemuno kairiakrantiečių – pakuoniškių knygnešių žygius, legendinio V.Marčiulionio – Viesulo partizanų dalinio drąsius reidus už sunkų, bet pergalingąjį Paverknių mūšį, už Geležinio vilko rinktinės, ypač legendinės 51 -osios kuopos reidus iš Važatkiemio ir Alksniakiemio 1947 metais. Jiezno kraštas ilgus metus buvo Geležinio vilko rinktinės partizanų respublikos sudėtyje. Kisieliškės, Paverkniai, Sokonys, Nibriai buvo svarbūs partizanų kovos centrai.
Įvykęs žygis – unikalus, tai žygis po buvusias Tauro apygardos Geležinio vilko rinktinės įvairių kuopų (įvairiais metais jų pavadinimai keitėsi) partizanų bazes, bunkerius, kovos placdarmus ir vietas). Būtų dar geriau, kad tokiuose žygiuose dalyvautų ne tik patyrę šauliai, bet nedideliuose 2 – 3 km ruožuose įsijungtų ir jaunesniųjų moksleivių grupės, o gal net įvairaus amžiaus pagyvenę žmonės. Kartu reikia pastebėti, kad dėmesys partizanų kovai turi būti ne proginis, o nuolatinis, vienijantis visas visuomenės grupes. Partizaninės kovos pagerbimas – tai ne įvaizdis… Ir ne rinkiminių kampanijų dalis. Partizanų kovos atmintis – dvasios jėga sušildanti mūsų širdis, kviečianti, kaip ir partizanai, būti laisviems, atsakingiems, pilietinėmis ir tautinėmis vertybėmis ryžtingiems… Tai – ir valstybinių principų nustatymo indikatorius. Toks tu ir valstybininkas, jei negerbi mūsų partizanų – tautos kovotojų ir kankinių kovų!…
Sokonių kryžiaus sakmė
Domijonas Randis – laisvės kovotojas.
Apžvelgdamas Jiezno krašto istoriją, Sokonių kaimą visuomet pristatau, kaip tvirtų ūkininkų, laisvų ir tikinčiųjų žmonių kraštą. Kaimas išsirutuliojo iš XVII – XIX amžiaus smulkių bajorų bajorkiemio (akalicos). Aukšta laisvo žmogaus savivertė darė įtaką visais istoriniais etapais. Šiame kaime gyvenęs Bernardas Valatka buvo ne tik kovos prieš rekrutystę, bet ir prieš carizmą 1863 – 1864 plačioje Trakų apskrityje simboliu.
1924 m. kaime gyveno 14 ūkininkų šeimų: bajorai Barysai, Madzeliauskai, Zimavičiai ir Daukšos. Jie turėjo per 20 ha žemės. Raškevičiaus Jurgio, Randžio Jono ir Jurgio, Revucko Jurgio, Valatkos Jono, Vancevičiaus Jono, Kimantų, Mockevičiaus Adomo ir Broniaus šeimos nedaug nuo jų atsiliko. 20 ha žemės turėjo ir Aleksandro Bačinsko šeima, išugdžiusi žinomą kleboną Petrą Bačinską.
Ne vienas iš sokoniškių aktyviai įsijungė į 1941 m. birželio sukilimą, persekiojo besitraukiančius sovietinius okupantus ir jų vietines marionetes. Kai 1944 metais grįžo sovietiniai okupantai, sokoniškiai vėl stojo kovon prieš sovietus. Tai – Kimantai, Vancevičiai, Šiugždiniai, partizanų rėmėjos O. Barisienės šeima, Domijonas Randis.
Domijono Randžio tėvas Jurgis tarpukariu ilgus metus dirbo Jiezno valsčiaus viršaičiu. Sudėtingos, komplikuotos istorinės aplinkybės įsuko jį 1941 m. birželio – rugsėjo mėnesių įvykių krašte pražūtingas likimo girnas. 1944 m. jis buvo sovietų suimtas, o 1945 -aisiais sausį Tuskulėnuose sušaudytas. Tėvo mirtis subrandino sūnuje kovos prieš sovietinius okupantus nuostatas.
Domijono susitikimas su Auksinuku
Domijonas Randis po tremties.
Vytautas Melenkevičius laikomas Jaunųjų laisvės kovotojų būrelio steigėju. Tačiau, jeigu šioje organizacijoje nebūtų buvę jau kovos patyrimą turėjusio Domijono (kai kur vadinamas Domininku, Domicijonu, Domu) Randžio, vargu, ar ši organizacija būtų buvusi tokia veiksminga.
1945 m. vasarą Jiezno krašte pasirodė Petro Malecko – Auksinuko (1918 – 1946), gimusio Darsūniškio apylinkėse, būrys (Stanislovas Abromavičius, Kęstutis Kasparas, Rūta Trimonienė. Didžiosios Kovos apygardos partizanai, Kaunas., 2007, p.612). Petras Maleckas – Auksinukas, kurį laiką priklausė Prano Grušelionio – Klajūno būriui, bet vėliau sukūrė savo būrį (Ten pat, p.571).
„1945 m. rudenį, dar neprasidėjus šalnoms,aš atėjau į Voseliūnų gyventojo Valatkos Jono – Kardo, tuo metu dar gyvenusio namuose, sodybą. Jis man papasakojo, kad palaiko ryšius su partizanais, ir kvietė prie jų prisijungti. Tą pačią dieną Valatka Voseliūnų miške,100 – 150 metrų nuo sodybos atvedė 3 partizanus. Vienas jų – Jiezno valsčiaus Paverknių kaimo gyventojas Pranas Čepulionis – Klajūnas, kitas – Auksinukas, trečio nepažinoja“ (LYA, f.K-1, b.429931/3, p.125). „Auksinukas domėjosi mano tėvu, už ką jis uždarytas į kalėjimą, su kuo aš gyvenu. Į visus pateiktus klausimus aš daviau atsakingus atsakymus. Po valandos mes su Valatka išėjome, bet jokios partizanų užduoties negavau, dėl sekančių susitikimų nesutarėme. Partizanai manė, kad aš esu jaunas ir galiu kam nors papasakoti apie susitikimą su jais. Aš juos užtikrinau, kad apie šį susitikimą niekam nepapasakosiu“ (Ten pat, p.125v).
Antrasis Domijono susitikimas su Auksinuku įvyko Domijonui jau esant Jaunųjų Lietuvos laisvės kovotojų būrelio (toliau – JLLKB) nariu. Susitikti su Auksinuku pavedė organizacijos vadovas Vytautas Melenkevičius. Tai įvyko 1946 metų pavasarį. Tą susitikimą taip pat padėjo organizuoti Jonas Valatka – Kardas. Domijonas Voseliūnų miške Auksinuką informavo, kad Jiezno gimnazijoje yra įkurta pogrindinė patriotinė organizacija ir išvardijo jos narius. Auksinukas pritarė organizacijos veiklai ir prašė mus laikytis konspiracijos, kad sovietams nepavyktų atskleisti organizacijos (Ten pat, p. 125v – 126). Į susitikimą Auksinukas atsivedė 7 partizanus: Pranas Čepulionis – Klajūnas (1923 – 1947), Petras Dzidolikas – Bijūnas (1921 – 1946), Antanas Klinavičius – Gaidys (1922 – 1952), Juozas Valatka – Vanagas, Jurčikas, Antanas Rutkauskas Žemaitis (1906 – 1948). Susitikime partizanai pritarė Domijono sumanymui paremti partizanus papirosais, degtukais, higienos reikmenimis (Ten pat, p.126).
Apie šį susitikimą Domijonas kitą dieną papasakojo Vytautui Melenkevičiui – Ąžuolui. Melenkevičius ir Marcinkevičius nutarė perduoti Auksinukui trijų dienų bėgyje mūsų dovanas. Organizacija per 3 dienas iš savo narių surinko 200 rublių, už kuriuos partizanams buvo nupirkta 300 vienetų papirosų, 2 gabaliukai muilo, 4 indeliai avalynės tepalo ir keli pieštukai (Ten pat, p.119 v). Trečiame susitikime, kuriame dalyvavo kiti organizacijos nariai, tai partizanams buvo perduota.
Daugiau su Auksinuku ir jo partizanais Domijonui nepavyko susitikti. 1946 m. gruodžio 8 dieną NKVD organizavo karinę operaciją Kalvių miške (Kruonio apylinkės). Sovietams šioje operacijoje pavyko nukauti laisvės kovotoją Auksinuką (LYA, f.K,-1, ap.3, b.1410.p.268).
1945 – 1946 m. ryšiams su Auksinuku Domijonas turėjo dvigubą Tigro – Jaunučio slapyvardį (Ten pat, p.46v-48).
Domijono ryšiai su Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Margio grupės nariais
Jonas Valatka – Kardas iš Voseliūnų buvo labai geras Domijono draugas, su juo šis palaikė nuolatinius ryšius. 1945 – 1947 m. Kardas buvo Margio rinktinės, 1948 – 1949 -G.Vilko rinktinės narys. Kardas drauge su kitais partizanais kovoje su okupantais krito 1949 m. gruodžio 30 d. mūšyje prie Julijanavos Jiezno valsčiuje. 1946 – 1948 m. Domijonas nuolatos susitikdavo su kaimynais, partizanais rėmėjais Zenonu Kimantu – Stumbru ir jo sūnumi Vladu – Girėnu. 1948 m. Zenonas buvo suimtas ir išsiųstas į tremtį, kur žuvo. Sūnų Vladą – Girėną enkavedistai ir Birštono stribai nukovė 1948 m. rugsėjį. Nuolatinis bendravimas Domijoną siejo su kaimynu Vladu Vancevičiumi – Svajūnu, kritusiu kovoje su okupantais 1949 m. kovo 8 dieną. Domijonas dažnai bendraudavo, perduodavo žvalgybinę informaciją Pranui Šiugždiniui Dragūnui – Svyruokliui, kritusiam kovoje su okupantais 1949 m. vasario 24 dieną Paverknių bunkeryje. Labai didelę įtaką Domijonui darė: Bunevičius Vladas – Berželis, žuvęs 1948 m. rugpjūtį (Ten pat, p.1-7). Jonas Čiupas – Ėglis (Ten pat, p. 100 v). Domijonas palaikė ryšius ir su pačiu Margio rinktinės vado Motiejaus Jaruševičiaus – Lakštingalos būriu. Tie ryšiai užsimezgė nuo 1946 m. lapkričio mėnesio. Su Vladu Bunevičiumi – Berželiu, Jonu Beinoravičiu – Vėju, Juozu Beinoravičiumi – Gintaru ir kitais Lakštingalos vyrais Domijonas buvo susitikęs 10 – 12 kartų (Ten pat, p.43). Domijonas buvo dažnas kaimynės partizanų rėmėjos ir ryšininkės Barisienės Onos, turėjusios dukras Eleną, Birutę ir Aldoną, svečias (Ten pat, p.126). Jis gerai pažinojo ir Geležinio vilko 51 -osios kuopos partizanus. Negalėjai nebūti partizanu, nes okupantai sudaužė tavo šeimos likimą, nes okupantai naikino tavo klasės draugų ir pažįstamų šeimas, nes ta kovos dvasia gyveno visas Sokonių kaimas ir Domijono draugai.
Neatsitiktinai 1947 m. lapkričio 7 dieną drauge su kitais laisvės kovotojais Domijonas aktyviai dalyvavo kovinėje operacijoje Jiezne prieš NKVD ir Jiezno stribus. Prieš operaciją jis aktyviai rūpinosi atvykstančių į Kimantų sodybą partizanų aprūpinimu maistu. Operacijos metu jis atidavė savo turėtą šautuvą Svajūnui, o pats su Juozu Lėcku griebėsi pjauti telefono linijos stulpus (Ten pat, 102).
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“