Atgaivinti mirusį įstatymą

Naujausia įžymiausio paskutinių kelerių metų politinės korupcijos skandalo grimasa: teismo medžiagoje užfiksuoti, regis, trys Tėvynės sąjungos’(TS) lyderio Gabrieliaus Landsbergio susitikimai su koncerno „MG Baltic“ atstovu Raimondu Kurlianskiu. Po jos didžiausios opozicinės partijos lyderis drėbtelėjo komentarą, esą jam dėl tų pasimatymų – vienąsyk koncerno biure, kitus du – nepaskutiniuose Vilniaus restoranuose – nė kiek negėda.
Su ponu Landsbergiu ginčytis ar jį mėginti įtikinti – nesiruošiu. Gėdos, kaip ir negėdos jausmas yra labai privatus. Kiekvienas mūsų tą jaučia skirtingai, priklausomai nuo patirties ir išsiauklėjimo.
Tačiau atsakingai drįstu teigti, kad šio skandalo, pamažu skęstančio į politinę suirutę, galėjo ir nebūti.
Norėdamas paaiškinti, kaip privalau pradėti nuo ekskurso į praeitį. Taigi kokiais 2008 -aisiais, gal dar metais anksčiau, viename diskusijų klube vyko pokalbis apie valdžios siekius, kad pusė šalies energetikos sistemos būtų privatizuota ir tasai privatizuotojas būtų antrinė „Vilniaus prekybos“ įmonė – „NDX energija“. To pokalbio „vinis“ buvo gana aštri diskusija tarp „NDX Energija“ (žinoma, ir kontroliuojančios įmonės“ atstovo), energingojo Žilvino Marcinkevičiaus ir Lietuvos banko ekonomisto Raimundo Kuodžio. Tačiau kulminacija, į kurią vėliau nedaugelis atkreipė dėmesį, išsivystė p. Marcinkevičiui ėmus pasakoti, kad jis dėl projekto sprendimo (tą turėjo padaryti balsuodamas Parlamentas), jau yra susisiekęs telefonu beveik su visais Seimo nariais, pasakojo apie seimūnų reakcijas, apie tai, ko negalįs suprasti… Ir tuo metu tame pačiame pokalbyje dalyvavusio žurnalisto, tuo metu dar ir su korupcija kovojančios organizacijos „Transparency International“ Vilniaus skyriaus lyderio veido spalvos ėmė mainytis. Jis pakėlė ranką ir tarė: „Pone Marcinkevičiau, ar jūs norite pasakyti, kad tiesiogiai susisiekėte su įstatymų leidėjais ir mėginote įtikinti juos priimti „NDX energija“ palankų sprendimą? Ž. Marcinkevičiui linktelėjus arba kažką patvirtinamai burbtelėjus, p. Juozapavičius rėžė: „Šiuomi jūs pripažinote, kad grubiausia forma pažeidėte Lobistinės veiklos įstatymą“. Ponas Marcinkevičius liko „apšąlęs“ dėl šios naujienos. Na, greičiausiai dėl to, kad absoliučiai nieko nesuprato. Nei kodėl jis neturėjo teisės skambinti tiesiog Seimo nariams (juk jis įpratęs skambinti kam nori ir kada nori), kokia yra įstatymo pažeidimo prasmė ir išvis, kas tai per negirdėtas įstatymas, į kurį nesiūlė atkreipti dėmesį nė vienas „NDX Energija“ ir p. Marcinkevičiaus konsultantas.
Iš tikrųjų toks, lobistinę veiklą reglamentuojantis įstatymas Lietuvoje galioja. Gana trumpos apimties, be didelių išvedžiojimų ir detalių aiškinimų, kaip lobistų veikla užsiimantys asmenys, bendraudami su politikais, galėtų veikti skaidriai ir teisėtai.
Šio įstatymo esmė ir dvasia – sudėtingesnės. Paprastai tariant, interesų viešajame sektoriuje ir įstatymų leidybos klausimais savo interesų turintys žmonės neturėtų tiesiogiai prisisiurbti prie politikų. Pageidaujantys taisyti įstatymus dėl to turėtų kreiptis į registruotus lobistus, kurie patys „iš apačios“ išeinančią iniciatyvą pristatytų politikams, o politikai, pasvėrę argumentus, apsispręstų, kokį sprendimą priimti. Lobistai turėtų būti tarpinė grandis tarp interesų grupių, net pačių įtakingiausių ir politikų.
Lobistams yra draudžiama teikti dovanas arba atlygį politikams. Įstatymas, be to, reikalauja lobistų registracijos ir išsamių deklaracijų, su kokiomis struktūromis dirba ir kieno interesus stumia į įstatymdavystę ir su kuo iš politikų susitinka bei ką aptaria. Įstatyme, be to, įrašyta, kad Lobistinė veikla yra neteisėta, jeigu ją vykdo į lobistų sąrašą neįrašytas asmuo. Šiuo metu Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos svetainėje yra paskelbta, kad Lietuvoje veikia 65 lobistai. Atspėkite, ar tarp jų yra įrašyta alkoholio dėžutes su pinigais besinešiojusio „MG Baltic“ atstovo p. Kurlianskio pavardė? Įsivaizduokite – ne.
Taigi jeigu bent vienas politikas, kurių pavardės teismo medžiagoje lenda kaip šakės iš tuščių maišų, prieš susitikdamas su „MG Baltic“ atstovais prieš paspausdamas ranką būtų paklausęs; „Gerbiamasai, ar esate registruotas lobistas?“, tai teoriškai jokio skandalo galėjo ir nebūti. STT neturėtų ką veikti.
Kažką panašaus, tačiau greičiau saviveiklos pagrindu daro Seimo narė Aušra Maldeikienė.
Tačiau ne. Ponas Landsbergis net sako, kad, suprask, Lietuvoje bus greit uždrausta susitikti su bet kuo. Lietuviškas lobistinės veiklos įstatymas akivaizdžiai nudrožtas nuo vakarietiškų analogų. Sprendžiu taip dėl to, kad ten įstatymai rašomi labiau sąžiningiems, sąmoningiems žmonėms, o ne potencialiems nusikaltėliams. Gal dėl to mūsų įstatymas yra leisgyvis, pamirštas, o gal suvis numiręs. Tačiau lobistinės veiklos rubrikos, deklaracijos, deklaruoti susitikimai net žiniasklaidai padeda tverti ten arba internetu savo amatą.
Tačiau p. Landsbergiui posėdžiaujant Europos Parlamente galiojo gal ne tokia pati lobistinę veiklą ribojanti tvarkos raidė, tačiau neabejotinai – toji pati prasmė ir dvasia. Nebent dabartinis TS lyderis Briuselyje buvo gana neįdomus kitiems ir jis nė vieno jų iš keliolikos tūkstančių nematė.
Pabaigai. Kadangi dabar randasi nemažai kalbų, kaip po „Valentukevičiaus eros“ atgimsta VTEK veikla, man asmeniškai įspūdį šios institucijos veikla darys tik po to, kai ji ners reanimuoti „Lobistinės veiklos įstatymą“.
Lengva nebus, nes kaip tik valdančiojoje koalicijoje nemaža ir sprendimų priėmėjų, ir interesų prastūmėjų ir lobistų viename asmenyje. O kam dabar lengva – Agnei Širinskienei?

Rytas Staselis

Rubrikoje Nuomonė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *