„Tai buvo žmogus, kuris kūrė to meto Lietuvą“…

Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje balandžio 20 -osios pavakary į susitikimą su knygos „Prezidento žvalgas: du gyvenimai“ sudarytoju, istoriku, politiku, knygų apie XX a. Lietuvos istoriją, slaptąsias tarnybas ir sovietinį terorą, autoriumi Arvydu Anušausku, atvyko daug besidominčių savo šalies istorija prieniškių bei rajono gyventojų.

.

2018 metais Lietuvos žvalgyba mini įkūrimo šimtmetį. Istorinė monografija apie Albiną Čiuoderį skirta vienam pirmųjų Lietuvos šimtmečio darbuotojų, kurio memuarai, užrašai netikėtai buvo atrasti Kolumbijoje. Kartu rastos ir unikalios nuotraukos, kuriose įamžintas ir pats knygos herojus žvalgas Albinas, ir VSD darbuotojų laisvalaikis, kelionė laivu „Portugal“ į Kolumbiją 1948 metais. Ši prisiminimų knyga priskiriama prie įdomiausių žvalgybos istorijos šaltinių. A. Čiuoderis vadovavo ir prezidento A. Smetonos apsaugai, o jo paskutinė užduotis buvo užtikrinti prezidento pasitraukimą iš Lietuvos pirmąją okupacijos dieną. Albinas Čiuoderis – Lietuvos kariuomenės kūrėjas – savanoris, dalyvavęs Nepriklausomybės kare, 1921 metais pradėjęs darbą Lietuvos žvalgybos ir saugumo tarnybose.

„Leidžiamės kelionėn. Vėjas burią smarkiai neša ir ją pešioja“.., – knygos išrauka, perskaitytas fragmentas iš žvalgo Albino atsiminimų, suintriguoja jau susitikimo pradžioje, kai vienu sakiniu pasakoma daug… „Antroje knygos dalyje Čiuoderio prisiminimai, užrašyti to meto kalba, į kuriuos stengiausi nesikišti. Juose – intymus, asmeniškas, proziškas rašančiojo portretas“, – apie knygos antrąją dalį ją pristatydamas įdomiai pasakoja sudarytojas. Iškart kyla mintis, kokia gi bus pirmoji dalis. „Pirmos knygos dalies atsiradimas savotiškas, – sako Arvydas Anušauskas. – A.Čiuoderio memuarai ir užrašai mano rankose atsidūrė labai netikėtai, kai iš jums žinomo Seimo poeto, kolegos parlamentaro gavau elektroninį laišką, kuriame jis prašė susitikti su moterimi, kuri pasirodė esanti A. Čiuoderio sūnėno dukra Ramunė Stanevičienė ir turinti kažkokius istorinius užrašus“. To žmogaus likimas buvo paslaptis, kaip kad, matyt, ir visų jų, įvairiais istoriniais laikmečiais. Sužinojęs, kad Amazonėje, apie 200 kilometrų nuo Bogotos, yra lietuviškas namas, knygos sudarytojas paprašė giminaitės, kuri dar kartą pasirausė paliktuose dokumentuose ir surado 380 ranka rašytų lapų, kuriuose, žinoma, ne viskas buvo skirta viešumai. Pirmoji knygos dalis ir paremta užrašais. Pasak svečio, savęs herojumi knygos herojus nelaikė. „Tai buvo žmogus, kuris kūrė to meto Lietuvą“, – sakė Anušauskas ir priminė keletą biografijos detalių. Būdamas septyniolikmečiu Albinas pateko į Lukiškių kalėjimą. Įkalinimas buvęs atsitiktinis, todėl nutylėtas. Beje, kaip pastebėjo istorikas, Lukiškių kalėjime žmonės kiti, bet kalba panašiai kaip ir tais laikais…
Kilęs apie 70 km nuo Prienų į Suvalkiją, Čiuoderis 1921 metais tampa žvalgu. Alytus, Prienai, Daugai, Merkinė – teritorijos, kuriose jis turėjo dirbti žvalgo darbą. Teko bendrauti su įvairiais žmonėmis. Ypač, kai devynerius metus buvo Smetonos asmens sargybos viršininku. Tuomet ir užrašė frazę iš Smetonienės lūpų: „Lietuva stovi ant ledo“… Įsidėmi ir kita frazė, kurią plačiau suvokti galima tik perskaičius knygą: „Išdavę Povilaitį ir Skučą likome be garbės jausmo, be tautinių ambicijų. Mes nusipelnėme ištrėmimų“…
Kaip pastebi Arvydas Anušauskas, tuo metu žvalgyboje dirbo jauni kariškiai, kai tuo tarpu kitoje barikadų pusėje buvo patyrę žvalgai su patirtimi, o jaunimas patirties įgavo palaipsniui. „Dirbo trys ketvirtadaliai jaunuolių, kurie buvo nebaigę jokios gimnazijos klasės. Todėl be visuomenės pagalbos tuo metu nebuvo įmanomas joks žvalgybos darbas, – pasakojo knygos sudarytojas. – Tai slaptas darbas. Prisiminimų praktiškai nėra. Juk jis, A. Čiuoderis, matė visus vadovus vienom ar kitom aplinkybėm. Autentiškų liudijimų taip pat labai mažai. Užrašuose ir paskutinio saugumo vadovo Augustino Povilaičio charakteristikos“. Kaip pastebėjo autorius, saugumo vadovai tuo metu buvo abstinentai. Iš dabartinio laiko perspektyvos, pasak jo, kitaip vertinam, įžvelgiam daugiau grėsmių, o jie taip nevertino: „Bolševikų komunistų partija niekuomet nesudarė rimtesnio pavojaus“… Seklių buvo nedaug, apie trys dešimtys. Vienas iš sekamų personažų, pasak knygos autoriaus, buvo ir Antanas Sniečkus. „Visi žvalgybos darbuotojai kūrė savo šeimas, kūrėsi Lietuvoje, bet jų likimų po 1940 -ųjų niekas negalėjo nuspėti“, – sakė Anušauskas, dar atkreipdamas dėmesį į tai, jog retos ir to metų nuotraukos, yra keletas, kuriose – saugumo darbuotojų laisvalaikis. Prasideda 1940 -ieji – vizų tvarkymas… O grėsmės, pasak Anušausko, buvo surašomos: „Ar čia 1940 -ti, ar dabar – viskas skamba panašiai. Tai, ką surašė tais laikais, ką dabar – viskas patenka į politikų rankas“…
Albinas Čiuoderis buvo šalia prezidento ir kai buvo svarstomas ultimatumas. Sako, jog Smetonienė jam išdavė ir apie Urbšį, kas rašoma užrašuose. Knygoje surasime ir atsakymą „Kam A. Smetona pasakė perbridęs upelį ir kam Vokietijoje atidavė 1000 dolerių?“… „Kaip susikirto vos prasidėjus karui Albino ir Lietūkio garažo žudynių organizatoriaus R. Šveicerio keliai“ ir dar daug įdomių detalių. A. Čiuoderis antrus užrašus, kaip pasakojo knygos apie jį sudarytojas, vedė prieš pat mirtį. Juose pasakojo, kaip atsirado Kaune 1941 metais, kai pakvietė Laikinoji Vyriausybė. Albinas buvo patekęs ir į gestapo akiratį – gete kalintai šeimai atidavė turtą – ir tame sakinyje atsiminimų tekstas nutrūksta… 1944 metais geto kaliniai jį įspėjo trauktis iš Lietuvos. Laivu „Portugal“, skirtu gabenti gyvuliams, jis atsidūrė Bavarijoje kaip karo pabėgėlis. Kad tuo laivu plaukė daug lietuvių, sprendžiama iš nuotraukų, kurias įamžino. Beje, tarp plaukusių buvo ir dainininko, muzikanto Jurgio Didžiulio senelė, kurios prisiminimai taip pat panaudoti knygoje.
…Albinas Čiuoderis parašė testamentą, kad 180 ha Kolumbijoje palieka tam, kad įkurtų zoologijos sodą. Prabėgo keli dešimtmečiai. Gerokai vyresnis mirė bendraturtis, kuris taip pat 180 ha paliko tam pačiam tikslui. Anot Arvydo Anušausko, aplinkybes galima tik spėlioti, galbūt du saugumo darbuotojai buvo nusivylę žmonėmis, o galbūt visiškai dėl kitų priežasčių paliko tiek žemės, bet 2003 metais zoologijos sodas atsirado. Taigi Kolumbijos centre lietuvių žemėje galite jį surasti…
O, kad galbūt svarbiausia branginti ir išsaugoti paslapties buvimo tikrumą, svarbu buvo tuomet ir dabar ir žvalgyboje, ir meilėje.
Palma Pugačiauskaitė