Kanados lietuvių katalikų kunigų vienybės, įsteigtos 1949 m., kvietimu turėjo galimybę aplankyti Kanados lietuvių išeivių bendruomenes. Joms pristačiau palaimintojo T. Matulionio asmenį, jo dvasingumą bei vedžiau Gavėnios susikaupimus parapijose.
Kanadoje veikia 6 lietuvių katalikų parapijos ir misija Vasaga Byče, 5 lituanistinės mokyklos (Misisaugoje, Monrealyje, Otavoje, dvi Toronte). Į susitikimų programą buvo įtraukti stambesni lietuvių gyvenimo miestai: Hamiltonas, Montrealis, Otava, Torontas, Vasaga Byč ir Misisauga. Hamiltono Aušros Vartų Marijos ir Misisaugos Lietuvos kankinių parapijos bažnyčiose jau kelios dešimtys metų iš vitražų žvelgia palaimintojo kankinio vyskupo Teofiliaus atvaizdas. Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas šioms parapijoms 2017 m. dovanojo palaimintojo T. Matulionio relikvijas. 2018 m. gavėnios susitikimų metu mano, kaip Birštono sakralinio muziejaus vedėjos, tikslas buvo paskatinti lietuvius pamilti šį palaimintąjį.
Hamiltonas nuo Toronto nutolęs per 60 kilometrų, o jame daugiau lietuvių apsigyveno apie 1948 m. Tai buvo pabėgėliai, atvykę iš Vokietijos dirbti Hamiltono plieno gamybos fabrike. Jų iniciatyva įkūrė Aušros Vartų Marijos parapiją. Po II Pasaulinio karo ne savo noru iš tėviškės išvykę lietuviai atsivežė į Kanadą savo tikėjimo patirtį, šventes, tradicijas. Jiems buvo ypatingai svarbu išsaugoti lietuvišką tapatybę. Katechezės metu jiems priminiau, jog palaimintasis vysk. T. Matulionis išvyko iš tėviškės ilgam, būdamas labai jaunas, vos 14 metų, o sugrįžo į tėvynę tik po 45 metų. Kovo 4 d. Hamiltone pamaldose dėkojome Dievui ir už Lietuvos Nepriklausomybės šimto metų gimtadienį. Šventėje dalyvavo Lietuvos ambasadorius Kanadoje Jo Ekscelencija p. Darius Pranskevičius ir Garbės Konsulas p. Paulius Kuras bei gausiai susirinkę Hamiltono lietuviai. Bendruomenės namuose skambėjo sveikinimo žodžiai, buvo vaišinamasi lietuviškais patiekalais.
Iš Hamiltono parapijos vykau į lietuvių kunigų susikaupimo dieną Anapilio sodyboje Misisaugoje. Paskaitose siekta priartinti palaimintojo Teofiliaus asmenį, pristatyti jo kaip sielovadininko puoselėtas dorybes, bendravimo aspektus. Palaimintasis Teofilius buvo nepaprastai nuolankus žmogus. Jis žinojo, jog yra gausiai Dievo apdovanotas, todėl šį Dievo dosnumą priėmė didžiadvasiškai. Itin būdingas palaimintojo bruožas – pasiaukoti dėl kilnių tikslų ir tarnauti kitiems. Jis buvo malonus be apsimetimo. Amžininkai pastebėdavo ir linksmą, subtilų šmaikštavimą. Sielos giedrumas ir linksmumas kilo iš jo gilaus Dievo artumo suvokimo. Gyvenimo sunkumus priėmė kaip Dievo valios ženklus, todėl juos priimdavo ramiai, dėkingai ir drąsiai. Palaimintajam Teofiliui vykdyti ganytojo tarnystę – vesti sielas „į amžinosios laimės dangaus karalystę“ buvo gyvenimo pašaukimas ir kunigo savastis. Tai itin gerai iliustruoja Sankt Peterburgo archyve atrastas Solovkų lagerio tardymų dokumentas iš 1932 m.: „būdamas čia, kalėjime, aš slapta išklausiau 
išpažintis kalinių, kurie kreipiasi į mane ir ateityje [tai darysiu], jeigu net bus man griežtas valdžios įspėjimas. Aš vis dėlto klausysiu išpažinčių, jei kas manęs prašys; šiuo atveju aš vykdysiu dvasininko pareigas ir jokie [neįskaitomas žodis] manęs neįtakos.“ Ryžtingai išsakyta vyskupo Teofiliaus pozicija paliudija apie jo nesvyruojantį tikėjimą ir meilę Bažnyčiai. Paskaitoje paklausėme ir 1956 m. Birštone įrašyto vyskupo ganytojiško laiško. Ramiai ir su išmintimi pasakyti palaimintojo raginimai yra aktualūs ir šiandien. Akivaizdu, jog šventieji aplenkia laiką ir drąsiai ragina grįsti savo gyvenimą krikščioniškąja morale.
Po rekolekcijų autobusu iš Toronto vykome į Montrealį. Kunigas Paulius Mališka tarnauja dviejose Montrealio lietuvių parapijose: Švč. Aušros Vartų M. Marijos ir šv. Kazimiero. 1905 m. Montrealyje buvo įkurta pirmoji Kanados lietuvių katalikų parapija, o 1915 m. pastatyta bažnyčia. Pamaldos reguliariai vyksta šeštadieniais ir sekmadieniais. Jų metu teko vesti katechezes.
Kanados lietuvių parapijose, kaip ir visame pasaulyje bei Lietuvoje, glūdi ta pati problema – negausiai dalyvaujama šv. Mišiose. Dažniau į pamaldas ateinama, kai ruošiamasi sakramentams: Pirmajai komunijai, Santuokos ar Sutvirtinimo sakramentams. Tačiau vėliau, kai „pareiga atlikta“, einama į pamaldas retkarčiais. Dažniausiai per giminės mirusiųjų minėjimus. Galbūt priežastis slypi nežinojime šventosios liturgijos prasmės. Dažnai stinga pasitikėjimo ir vilties, jog Dievas itin intensyviai dėl žmogaus išganymo ir jo laimės darbuojasi būtent šventosios Liturgijos metu. Kiekvienose mišiose sudabartinamas Kalvarijos įvykis – pasiaukojanti Jėzaus mirtis ant kryžiaus dėl žmogaus. Būti dalyviu šv. mišiose, tai dalyvauti šiame žmogaus Atpirkimo įvykyje. Dalyvauti ar garbinti Viešpatį Eucharistijoje – tai daug daugiau nei skaityti knygą ar klausyti paskaitos apie tikėjimą. Tai pats tikriausias tikėjimo išgyvenimas, tai susitikimo su Viešpačiu patirtis, kuri realiai „maitina“ ir stiprina tikėjimą.
Popiežius emeritas Benediktas XVI dažnai šventąją liturgiją vadindavo „mokykla“, kurioje kartojamas tikėjimo išpažinimas, pasitikint, kad Kristus atlieka išganomąją misiją ir šiandien kiekvieno žmogaus gyvenime. Tikintis žmogus, susivienijęs, su Kristumi Komunijos metu, mokosi būti Dievo paveikslu. Dalyvaudamas liturgijoje žmogus auginasi supratimą, kad Jėzus yra gyvas ir einantis per gyvenimą su mumis. Jis mus lydi mūsų gyvenimo kasdienybėje. Todėl dalyvavimas sekmadienio liturgijoje suteikia galimybę kiekvienam asmeniškai susitikti su gyvuoju Dievu…
Viena diena buvo skirta susipažinti su Kanados lietuvių muziejumi – archyvu. Susitikimas su muziejaus vedėja Danguole Juozapavičiūte buvo produktyvus. Susipažinta su muziejaus veikla, aplankyti fondai, išsamiai susipažinta su prel. P. Gaidos – Gaidamavičiaus fondu. 1981 m. „Tėviškės žinių“ redaktorius p. Gaida parengė leidybai pirmąją knygą apie kankinį vyskupą T. Matulionį. Archyvo fonduose yra ikonografinės medžiagos apie Birštone gyvenusį kurortologą dr. V. Mešką. Jis publikavo straipsnius šiame savaitraštyje.
Paskutinė susitikimų ir edukacinių užsiėmimų savaitė buvo skirta Lietuvių kankinių parapijai, Misisaugoje, šalia Toronto. Šeštadieninėje Toronto lietuvių Maironio mokykloje vedžiau edukacinius užsiėmimus: „Rožinis iš duonos“, „Kryždirbystė Lietuvoje“ moksleiviams, kurių mokykloje yra per šimtą. Lituanistikos kursų dalyviams pristačiau „Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gyvenimą ir veiklą“.
Komandiruotės metu įvyko darbo susitikimai su Kanados Lietuvos katalikų kunigų vienybės (Lithuanian R. Catholic Priests’ League of Canada) pirmininku kunigu Aurimu Pauliumi Rudinsku OP, kurio metu aptarėme komandiruotės planą ir įgyvendinimo sąlygas; susitikimas su Kanados lietuviais kunigais ir prelatu Edmundu Putrimu, Lietuvos vyskupų konferencijos delegatu užsienio lietuviams katalikams; keletas susitikimų su žurnalistais ir daugiau nei dešimt viešų paskaitų Kanados lietuviams.
Buvo pristatyti palaimintojo Teofiliaus Matulionio gyvenimo ir kankinystės aspektai, sielovados metodai ir dvasingumo bruožai. Lietuvius jaudino pal. T. Matulionio mirties aplinkybės ir priežastys. Svarstyta dėl galimybės sekti palaimintojo vertybių pasirinkimais. Pristatyta Birštono sakralinio muziejaus veikla ir vesti gavėnios susikaupimai – katechezės Hamiltono, Montrealio, Otavos, Toronto, Misisaugos, Vasagos lietuviškose parapijose. Edukacinius užsiėmimus pravedus Maironio mokyklos mokytojams kilo sumanymas juos pakartoti Kanados lietuvių vaikų vasaros stovyklų metu.
Dėkoju Birštono muziejaus kolektyvui už palaikymą, skleidžiant muziejuje sukauptą patirtį Kanados lietuvių bendruomenėse. Ačiū už kvietimą Kanados lietuvių kunigų vienybės pirmininkui kunigui Aurimui Pauliui Rudinskui OP, už kelionės planą ir organizacinius rūpesčius – kunigui Nerijui Šmerauskui, lietuviams Kanadoje, priėmusiems į savo svetingas šeimas: Laimai Underienei, Kazimieriui ir Violetai Janušoniams, Virginijai Craig ir Kanados lietuvių fondui – už finansavimą.
Ačiū už parodytas Kanados kultūros ir meno vertybes: kun. Pauliui Mališkai, Irenai Ross ir bičiulei Aušrai, Ladui ir Janinai Giriūnams, Aušrai Geralavičiūtei Drysdale, Linai Kuliavienai ir Andriui Kaknevičiui, p. Vidai ir Karolinai Zanon, Laimai Underienei, Violetai ir Kazimieriui Janušoniams, o už nuotraukas – Daivai Blynas.
Dr. Roma Zajančkauskienė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“