Augs ąžuolėliai girioj

Lietuviai nuo seniausių laikų vertino medžius, ypač ąžuolus. Baltų tautosakoje ir mitologijoje – tai bene pats svarbiausias medis. Ir šiandien sodiname medžius, kaip gražiausią paminklą svarbiam šeimos, giminės, bendruomenės ar valstybės įvykiui prisiminti.


Prieš dešimtį metų miškininkei Teresei Murauskaitei pasiūlius, Žvėrinčiaus miške buvo pasodinta dvidešimt ąžuoliukų. Tiek metų buvo praėję nuo Sąjūdžio įsikūrimo. Algimantas Sakalauskas sukūrė ąžuolinį ženklą su užrašu: Lietuvos Sąjūdžiui atminti. Po penkerių metų alėja buvo pratęsta, o šiemet dar papildyta. Trisdešimt jaunų ąžuoliukų tarsi pratęsia legendinio Žvėrinčiaus ąžuolo, jau senokai prigludusio gumbuotu, senu savo kūnu prie žemės, gyvenimą. Visai šalia jo prieš dešimtį metų Birštono moksleiviai pasodino stiprų ažuoliuką ir gražiai jį pavadino – Kartų ažuolu. Žvaliai jis bujoja – gal kad jaunų rankų paglostytas.
Talka tą balandžio pavakarę buvo nedidelė, bet prasminga – pasodinti dar penki ąžuoliukai Sąjūdžio 30 -mečiui atminti. Medelius dovanojo, jų atvežimu, visa šventine atributika pasirūpino Antanas Justinas Vilkas. Atidžiai sodinimą stebėjo miškininkė Teresė Murauskaitė. Birštono grupelėje, be Antano ir Teresės, triūsė Onutė Kurapkienė, Monika Žiūkienė ir Vytautas Šeškevičius, o prieniškiams atstovavo Jurgis Montvila, Algirdas Mockapetris, Juozas Križinauskas ir šių eilučių autorė. Onutė labai prašė paminėti du mokinukus, ėjusius pro šalį ir mielai padėjusius iškasti ir sukrauti į mašiną ąžuoliukus su sunkiais žemių gumulais ant šaknų. Taigi dėkui jauniems žmonėms – Bunevičiui ir Kizevičiui (vardų nepaklausė). Talka be pabendravimo, dainų ir vaišių – ne talka. Dainavome apie ąžuolą, Tėvynę, tremtį – tokių dainų Onutė begales moka. Aukit, ąžuoliukai, žaliuokit, vešėkit. Tautos garbei.
Dainora Šaltienė

Rubrikoje Bendruomenės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *