Frankenštaino mimikrijos

„Špylkos“ tarp prezidentės Dalios Grybauskaitės ir ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio – ne naujiena. Šią savaitę šalies vadovė „pravertė“ valdančiosios koalicijos kandidatą į teisingumo ministrus Giedrių Danėlį – anksčiau dirbusį prokuroru, paskutiniu metu – advokatu. Tarp kurio ginamųjų bylose – garsiausia politinės korupcijos byla vadinamos koncerno „MG Baltic“ veikėjai ir ryšiais su jais susiję politikai. Tai esą buvęs pagrindinis p. Grybauskaitės sprendimo motyvas. Ponas Skernelis dėl to viešai nusistebėjo ir užvožė Simono Daukanto aikštės rūmų link keliasdešimt minučių Seime ketvirtadienį trukusią tiradą, esą Prezidentė, galima sakyti, yra laikytina konservatorių (Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų) įgeidžių vykdytoja, be to, turinti kažkokių neaiškių interesų, dėl kurių ima peržengti Konstitucijos numatytas galias. Jam nepatiko, kad Dalios Grybauskaitės patarėja esą ilgai mėgino įtikinti trauktis iš pareigų žemės ūkio ministrą Bronių Markauską, kuris (na, gerai, patikėkime, kad tai buvo ministro 80 -metė mama) dėl tėvonijos kaimynystėje be teisėtos savininko sankcijos dirbo žemę.
Tai kreipkitės į Konstitucinį teismą, pone Premjere. Turite tokią teisę.
Pono Markausko pateikiamų situacijos versijų skaičius artėja prie dešimčių. Nebetoli ligi visiško absurdo, kada paskutiniame XX a. dešimtmetyje JAV prezidento Billo Clintono apkaltos metu tos šalies politinė sistema buvo įvaryta į kampą ir svarstė, ar p. Clintono mėgtas oralinis seksas išvis laikytinas seksu, ar visgi ne. Nes tuometinis JAV prezidentas dievažijosi neturėjęs seksualinių santykių su Baltųjų rūmų stažuotoja Monica Levinski, tačiau ant jos drabužių buvo p. Clintono gamybos spermos likučių. Tąsyk buvo nuspręsta, kad JAV prezidentas melavo duodamas parodymus ir gavo bilietą į apkaltą JAV Kongrese. Nors balsavimą laimėjo, tačiau visos proceso aplinkybės, problemos, anatomija paliko neišdildomą įspūdį visiems, kas bent akimi tą procesą stebėjo.
Anksčiau, trečiadienį kažkuris iš Lietuvos valstiečių – žaliųjų sąjungos lyderių išvis pareiškė, kad Prezidentei, ko gero, būtų daug lengviau tvarkytis šalyje, jeigu valdančiojoje koalicijoje būtų konservatoriai su liberalais.
Po teisybei, nusišnekėjo. Nes iš tiek, kiek man teko intensyviai trintis politikos koridoriais, darau išvadą, kad bendrauti su Prezidente sunkiausiai sekėsi kaip tik Andriui Kubiliui, Ingridai Šimonytei, Dainiui Kreiviui, kuris vėliau dar ir buvo privestas susirinkti daiktus iš svarbiausio Ūkio ministerijos kabineto. Prezidentė bent jau šį trejetą kritikavo gausiai, skaudžiai, vadino jaunimu, skaitančiu protingus laikraščius, tačiau neturinčiu gebėjimų savo idėjomis įtikinti kolegas Seimo narius ir vidurinio lygio valdininkiją, kuri dažniausiai neutralizuoja net pačius genialiausius pokyčius.
Vėlesniam premjerui – socialdemokratui Algirdui Butkevičiui santykiai su p. Grybauskaite taip pat nebuvo lengvi. Tačiau šioje vietoje teisėtas klausimas galėtų būti toks: ar p. Butkevičiui buvo lengva su pačiu savimi?
Lengviausia bendrauti su šalies vadove buvo tiems, kurie turėjo aiškius tikslus ir valią juos įgyvendinti. Suskystintų gamtinių dujų terminalą stačiusios AB „Klaipėdos nafta“ vadovai gavo tokią p. Grybauskaitės paramą, kuri leido jiems kai kurias, sunkiai atsiveriančias duris Vilniuje atidaryti kojomis. Taip ir buvo, kol terminalas buvo pastatytas.
Ir dėl to viena svarbesnių besiperšančių išvadų man yra tokia. Gali būti, kad p. Skvernelio kelio į prezidento kampaniją taktika yra grįsta Dalios Grybauskaitės kritika. Tokia arši, netolima juodoms technologijoms. Tačiau gilindamas šį politinį konfliktą p. Skvernelis iš esmės nubraukia savo planuojamų reformų sėkmę. Spėju, kad jam atrodo, esą Seimo frakcijos palaikymas pokyčių įgyvendinimui yra svarbesnis už šalies vadovės nuomonę tais klausimais. Tačiau Lietuvoje kažką reikšminga nuveikti neturint, prieš tai neįtikinus, Simono Daukanto aikštėje esančių žmonių palaikymu, reformas galima nurašyti. Arba išvis, arba esmines jų detales. Neprisimenu nė vieno atvejo per ketvirtį amžiaus, kada būtų buvę kitaip.
Jeigu esu teisus dėl prielaidos apie premjero taktiką, žvelgiant į kitų metų pavasarį, t.y. Prezidentę paversti politine kaliause, tai, manding, daugiau galimybių dėl šios taktikos tapti ja turi jis pats. Jau dabar p. Skvernelis turi aiškių politinių frankenštaino bruožų, jo atgaivintos svetimų kūnų dalys – iš vertybių mimikrijų, kurios jau dabar nereiškia niekam nieko. Dar daugiau – pradeda gąsdinti aplinkinius, kurie nežino, kokios bus tų mimikrijų grimasos – indulgencija po indulgencijos LVŽS lyderiui Ramūnui Karbauskiui, susitaikymas, kad LVŽS atstovė Seime Agnė Širinskienė yra moralės etalonas, o konservatoriai yra Pragaro angelai, šokantys polką su ragučiais Karalienės Mortos mokykloje.
Nors prakutus politikoje nebūtų sunku išanalizuoti vieną svarbų, ne mano sugalvotą aspektą: kodėl jau ketvirtį amžiaus TS-LKD yra vienintelė politinė jėga, gebanti formuluoti šalies politinę darbotvarkę bent jau vidutinės trukmės laikotarpiui? Tiesiog taip yra. Ir ne dėl korupcijos, prekybos įtaka ir panašių kriminalų.

Rytas Staselis

Rubrikoje Nuomonė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *