Pagarba iškeliavusiems Amžinybėn

Išaušo saulėtas ketvirtadienis ir Birštono „Bočių“ penkių automobilių kolona pavasariu alsuojančiais keliukais skriejo GUDAKALNIO kapinaičių link.

Pasiilgę laukų žalumos, atiduodami praėjusio rudens įsiskolinimą, nes kapinaičių jokiu būdu nebuvo galima pasiekti dėl pabiurusių kelių bei nesiliaujančių darganų, dabar į nuokalnę leidomės išmaltu, tačiau sausu keliuku Nemuno ir Verknės santakos link. Ramybės kalnelis, apšviestas šiltų saulės spindulių, atvėręs vartus tarsi laukė savo talkininkų. Sausų lapų guotai, lengvai grėbiami, atidengė kauburėlius po žiemos miego.
Pasitvirtino liaudies išmintis, kad daug rankų didžią naštą pakelia. Vieni grėbė lapus, kiti rinko pasenusias dirbtines gėles ir žvakides, dar kiti pureno išlikusias kapavietes. Darna ir susiklausymas, noras būti reikalingiems, pagarba išėjusiems ANAPILIN mus sutelkia geriems darbams. Jau 11 metų lankydami šias kapinaites pastebime, kad liko tik vienetai dar prižiūrimų kapų. Mediniai kryžiai susmukę, akmeniniai paminklai apsamanoję, neįskaitomi užrašai, medinės tvorelės išpuvusios. Jaučiame, kad visi čia besiilsintys, buvo mylimi, apraudoti, paskui dažnai lankomi. Išlikusios datos byloja: Marija Volodkova – 1891 m.; kapinių fundatorius Andrius Ligeika – 1906 m. Susimąstome prie Antano Valatkos kapo (1924 – 1946 m.). Koks jaunas, vos 22 -ejų. Moterys mena, kad partizanas buvo. Ant paminklo užrašas „Viešpatie Dieve, priimk mano GYVENIMĄ už auką“. Tai – auka Lietuvai ir mums visiems. Uždegame žvakes ir susitelkiame maldai. MALDA – geriausia dovana mirusiems.
Riedame atgal pro atkeltus sodybų šlagbaumus. Kelias tik profesionalams pravažiuoti. Savo mašinų nepagailėjo ir puikiai išlaviravo kelyje Bronius Šalčius, Leonas Lynyka, Vytas Gudelevičius, Vytautas Lišauskas ir Leonas Barutis. Gražią dieną gerus darbus daryti – gera. Važiavome toliau. Iš tolo švietė Nemajūnų Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios bokštai. Sustojome prie Namajūnų kapinių. Čia visada lankome šviesios atminties žmones. Uždegėme atminimo žvakes prie koplyčios, kur palaidotas gydytojas Stanislovas Moravskis (1802 – 1853, 165 -tosios mirties metinės), aplankėme kapus: profesoriaus, veterinaro ir švietėjo Elijošiaus Nonevičiaus (1863 – 1931, 155 -tosios gimimo metinės), istoriko ir muziejininko Juozo Šleikaus (1945 – 2007 m.), a.a. LR Seimo nario Juozo Palionio (1950 – 2011 m.), mūsų „Bočių“ narių – Jadvygos Rimos Stabinskės ir Antano Seiliaus, mūsų aktyvistės Aldonos Mildos Valatkienės artimųjų: sūnaus Audriaus, vyro Prano ir motulės Anelės, bajoro, vieno iš Birštono kurorto įkūrėjų Adomo Bartoševičiaus bei jo artimųjų Amžinojo poilsio vietas. Pasimeldėme ir uždegėme žvakeles. Mūsų moterys, vadovaujamos Onutės Kurapkienės, susitelkė ne tik maldai, bet ir giesmei „Marija Marija“. Prie kiekvieno kapo nusilenkėme besiilsintiems žmonėms už jų kilnius darbus, pagerbėme jų atminimą ir išvykome į XVIII amžiaus Panemunio kapinaites, kur tik pušų kalvelė mena čia atgulusius amžino poilsio. Po apsilankymo praėjusių metų rudenį, čia mažai kas pasikeitė. Tik pušų šakos, neatlaikiusios rudenio ir žiemos vėtrų, nuklojo kalvą. Nurinkome ir sunešėme į daubą šakas, uždegti negalėjome, nes vėjas, pagavęs ugnį, neštų ją išdžiūvusiomis pievomis miško link.
2011 metais šiuos kapus įamžinome, kad ir po mūsų kažkas lankytų ir prisimintų. Kapai – susikaupimo, prisiminimų ir GYVENIMO trukmės žymėjimo vieta. Kas turi pradžią, turi ir pabaigą.
Miela, kai supa geri, darbštūs ir ne bumbekliai žmonės. Tie, kuriems neskauda, kurie nedejuoja, kurie apie kitus galvoja. Kasmet į bendriją įsijungia vis nauji, aktyvūs nariai. Noriu pasidžiaugti šiais metais įstojusiais ir aktyviai dalyvavusiais talkoje Maryte Radzevičienė, Elena Ozemblauskienė, Eugenija ir Leonu Lynykais ir niekada nepavargstančiais bočiukais – senbuviais: Genovaite Valatkiene, Judita Vyšniauskiene, Marija Novožilova, Leonu Baručiu, Broniumi Šalčium, Vytu Gudelevičium, Onute Kurapkiene, Vytautu Lišausku, Brone Raudonikiene, Irena Šuliauskiene, Antanina Grigaravičiene, Janina Gikniene, Gražina Vyšniauskiene. Ypač dėkingi esame talkų organizatorei Bronei Lukošienei už sugebėjimą mus sutelkti, aprūpinti inventoriumi, pirštinėmis ir maišais šiukšlėms. Jos nuoširdus rūpestėlis, kad visi susirinktume, kad viskas vyktų sklandžiai, mus labai jaudina ir nuteikia darbui. Pavasario gaiva mums suteikia galių daryti gerus darbus ir juos atlikus pasidžiaugti. Mes savo kilniu darbu prisidėjome prie Vilniaus „Bočių“, tą ketvirtadienį skandavusių prie LR Seimo ir Prezidentūros „Norime oriai gyventi“ ir reikalavusių padidinti pensijas. Mus vienija noras gyventi geriau, būti pripažintiems ir reikalingiems visuomenei.
Julija Barutienė
Birštono „Bočių“ bendrijos pirmininkė

Rubrikoje Bendruomenės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *