Lietuvos prezidentai Birštone
Lietuvos – Latvijos 1928 m. derybų delegacija prie Vytauto šaltinio.
Trečiajame dešimtmetyje Birštoną aplankė ir Lietuvos Respublikos prezidentai.1924 m. rugpjūčio mėn. 18 d. vykdamas į Aukštųjų karininkų vadų kursų pratybas Varėnos poligone į Birštoną buvo užsukęs Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis. 1927 m. birželio 12 dieną prezidentas Antanas Smetona vyko į Alytų, į Ulonų pulką. „Kelionėje poną Prezidentą lydėjo Kariuomenės vadas generolas Žukauskas, Prezidento kanceliarijos viršininkas daktaras Bielskus, generalinio štabo pulkininkas leitenantas Plechavičius, pulkininkas Petruitis, piliečių apsaugos departamento direktorius ponas Žilinskas ir kiti. Pakeliui ponas prezidentas apsistojo Prienuose, kur, iškilmingai gyventojų sutiktas, apsilankė bažnyčioje, sinagogoje, liuteronų maldos namuose, „Žiburio“ gimnazijoje. Toliau poną prezidentą kelyje sveikino birštoniškiai, jiezniškiai, puniškiai“ („Lietuva“, 1927. birželio 13 d., nr.131(2514), p.1,„Karys“, 1927, nr.24(420), p.1.„Karys“ pastebėjo: „Žmonės, sužinoję, kad pro jų kaimus, miestelius pravažiuos prezidentas, pasistatė žalumynų vartus ir laukė. Taip pasitiko Birštonas ir dar kelios vietos… Ties kiekvienais vartais Prezidentas sustojo pasisveikinti su žmonėmis, priimti jų vaišes, dovanas ir pasišnekėti“ („Karys“, 1927, nr.24(420), p.1). Tarpukariu gydymosi tikslais lankėsi ir buvęs Lietuvos prezidentas Kazys Grinius su sūnumi Liūtu.
Reikšminga 1927 m. rugpjūčio 19 diena
1919 – 1921 m. Lietuvos ir Latvijos kariuomenės daliniai kovėsi tarpusavyje. Būta net aukų. Lietuva atgavo Palangą ir Mažeikius. Alūkstą ir Papę teko atiduoti latviams. Lietuvai teko atsisakyti planų prisijungti Liepoją. Karas sukiršino valstybes. Latviai nepalaikė Lietuvos noro atkovoti Lenkijos užgrobtą Vilnių ir Vilniaus kraštą. Lenkijos ir Latvijos santykiai su kiekvienu mėnesiu gerėjo.
Karo sanitarijos pulkininkas leitenantas Balys Matulionis.
1927 m. rugpjūčio 17 dieną į Kauną aptarti susiklosčiusių santykių atvyko Latvijos užsienio reikalų ministro F.Cielenčo vadovaujama delegacija. Rugpjūčio 19 dieną „Lietuvos žinios “ rašė: „Mat, didesniuose politiniuose punktuose negalima apsiginti nuo žurnalistų, kurie randa būdą sužinoti visa, kas nuo jų slepiama, panaudodami mikrofonus, tarnų bei sargų tarpininkavimą. Gal ne tų priežaščių vedami, bet panašiai tarėsi vakar Lietuvos ir Latvijos užsienio reikalų ministrai. Jie tarėsi ne Kaune, o išvažiavo su palydovais į Birštoną, ten praleido visą dieną ir pasikalbėjimuose aptarė visus numatytus klausimus. Grįžo apie 8 val., kai pas Latvijos atstovą įvyko pietūs. Vakariniu traukiniu ministeris F.Cielens su V.Munteriu išvažiavo atgal Rygon. Pasiuntinys J.Aukštuolis liko Kaune.
Kaip mūsų korespondentas sužinojo, aptarti svarbūs abiejų valstybių politikos ir ekonomikos klausimai. Numatytų sutarčių galutinis pasirašymas atidėtas tolesniam laikui, bet kai kurie susitarimai pasirašyti“ (Birštono pasitarimai – „Lietuvos žinios“, 1927 m. rugpjūčio 19 d., nr.185(2504), p.3).
1927 m. rugpjūčio 19 dieną tarpvalstybinės derybos Birštone dave rezultatą. Nuo čia prasidėjo abiejų valstybių santykių švelnėjimas, grįžimas į normalią politinę vagą. Tai ryškiausiai akcentavo tuometinis valstybės oficiozas „Lietuva“: „Brestančiam lietuvių latvių susiartinimui Birštonas suvaidins Thoiry vaidmenį prancūzų vokiečių santykiuose, tik su tuo skirtumu, kad Briando ir štrezemano susitikimas buvo daugiau, kaip sakant slaptosios diplomatijos žygis, o čia jokio slaptumo ir netikėtumo nebuvo. Galimas dalykas, kad lenkų spauda paskubės paleisti sensacingų pranešimų apie slaptas Birštono sutartis, bet tai bus tik įgudusių varšaviškių fabrikatorių kūrinys“ („Lietuva“, 1927, rugpjūčio 20 d., nr.186(2569), p.1 – kalba netaisyta).
Kokie šių derybų istoriniai pėdsakai Birštone? Pačios derybos, siekiant pasislėpti nuo žurnalistų vyko Ignoto Šablausko sodyboje Kampiškėse. Karo sanatorijos karininkai palaikė šių derybų apsaugą ir slaptumą. I.Šablausko vasarnamis, jo uždarumas svečiams latviams labai patiko. Po šių derybų iki pat 1940 metų čia poilsiavo Latvijos kariškiai, diplomatai, karo ataše.
Karo sanitarijos pulkininkas leitenantas Balys Matulionis.
Diplomatiniai priešpiečiai (13 – 14 val.) buvo surengti Adomo ir Elenos Kabašinskų viloje prie Nemuno, mat kurhauzas buvo labai apleistas. 1931 m. senasis kurhauzo pastatas buvo nugriautas ir statomas naujas. Kabašinskų viloje buvo 9 kambariai, čia buvo gaminamas puikus maistas. Lietuvos aukščiausiems pareigūnams ta vieta patiko, buvo užmegzti asmeniniai kontaktai. Dar po dvejų metų pasirašyta sutartis dėl karinės sanatorijos šioje viloje steigimo.
O dabar gerai žvilgterkim į Lietuvos ir Latvijos delegacijų nuotrauką prie Vytauto šaltinio. Pirmasis iš kairės – žymus Lietuvos valstybininkas Ernestas Galvanauskas, antrasis su skėčiu Lietuvos ministras pirmininkas, tuo pačiu metu užėmęs ir užsienio reikalų ministro pareigas Augustinas Voldemaras, šalia jo žmona. Šeštasis iš kairės – aukštas vyras, Latvijos užsienio reikalų ministras F.Cielenč. Su lazda ant laiptelių užlipęs kurorto direktorius J.Brundza. Matome paruoštas stiklines „Vytauto“ mineraliniam vandeniui paragauti. Taip pat matome Lietuvos ir Latvijos kariškius, diplomatų žmonas. Vytauto šaltinis neapdengtas, galima pastebėti Augustino Voldemaro sutrikusį žvilgsnį. Grižęs į Kauną, vyriausybės vadovas tikrai nesusilaikys nepasakęs karčių žodžių „Raudonojo kryžiaus“ pirmininkui Rokui Šliupui.
Tolesnis istorijos tęsinys aiškus… 1927 m. rugsėjo 13 dieną Sveikatos departamentas pritarė sumanymui statyti betoninį ledlaužį žuvį ir taip apsaugoti Vytauto šaltinį nuo pavasarinio ledonešio. Po gero mėnesio betoninis ledlaužis – žuvis (banginis – V.K.) apdengė šaltinį (LCVA, f.1734, ap.1, b.164, p.9).
1931 – 1939 m. karinės sanatorijos garbės metas
Adomo Kabašinsko vila – karininkų vasarinė buvo pastatyta 1914 – 1917 m. Kaip aiškėja iš pokalbių su Aleksoto, Kėdainių ir Dievogalos Jarašiais (Elenos Kabašinskienės – Jarašiūtės, gan tolimais giminaičiais iš Jarašių giminės). Elena Jarašiūtė vaikystėje neteko mamos, tad ją įsidukrino viena iš seserų, kuri buvo ištekėjusi už žymaus Vilniaus inžinieriaus Kasparo, mat jiedu neturėjo savo vaikų. Kasparai mėgo Birštoną ir nusprendė čia pasistatyti vilą. Projektą jie parsivežė iš Kaukazo, kur gyveno ir Kasparai, o vyras vykdė gan brangius užsakymus. Kasparas statyti vilą pasamdė nagingąjį Adomą Kabašinską. Tačiau abu Kasparai vienas po kito užsikrėtė vidurių šiltine ir mirė. Tad pastatyta vila buvo užrašyta Elenai. Ją 1925 metais Adomas Kabašinskas vedė.
Devynių kambarių viloje dar buvo virtuvė, skalbykla. Valgį skaniai ruošė pati Elena. Karininkais pasirūpinti buvo samdoma per 10 tarnaičių. Valgio metu buvo išlaikomas karinių laipanių etiketas. Karininkai iki majoro laipsnio imtinai valgė viename vilos gale, pulkininkai ir generolai – kitame.
Karininkų vila.
1931 – 1933 m., iki tampant Birštono kurorto direktoriumi, Birštono karo sanatorijos viršininku buvo Balys Matulionis (1895 – 1974), vienas iš Fraternitas Lituanica įkūrėjų. Tai – Sveikatos mokslų universiteto studentų ir gydytojų korporacija, įkurta 1908 m. Peterburge asmeniniu Jono Basanavičiaus įkvėpimu. Vėliau ši veikla buvo aktyviai plėtojama tarpukario Lietuvoje. Organizacijos principas – „Humanitate et scientia“ – žmogiškumu ir mokslu kurti sveikesnę visuomenę. Matulionis buvo gerai pažįstamas su Kariuomenės Karo sanitarijos skyriaus viršininku Vladu Nagevičiumi. Jeigu anksčiau ilsėtis ir gydytis karininkai vykdavo daugiausia į Palangą, o Birštone gydėsi ir ilsėjosi jaunesnieji karininkai, tai nuo 1931 m. karininkijos požiūris į Birštoną iš esmės pasikeitė. Ir tai Balio Matulionio, kuris įvykdė plačią kurorto rekonstrukciją, remdamasis moksliniais tyrimais ir Vakarų šalių kurortologijos praktika ir užtikrino aukštą teikiamų paslaugų kokybę neabejotinas nuopelnas. Kurortas tapo švaros ir tvarkos, gamtos harmonijos oaze. „Prieš 1933 m. Birštono kurortą (taip pat ir karo sanatoriją – V.K.) nedaug ligonių lankydavo: per visą sezoną buvo įregistruojama tik apie tūkstantį. Plačioji visuomenė Birštono nepažinojo. Kai 1933 metais sukviečiau į Birštono kurortą visų Kauno laikraščių korespondentus, tai neatsirado tarp jų nei vieno, kuris anksčiau būtų matęs Birštoną. Po 8 mano darbo metų vaizdas pasikeitė. 1939 m. Birštone gydėsi jau per 4000 ligonių. Birštono vardas pasidarė Lietuvoje plačiai žinomas, populiarus, jį 1939 metais aplankė 20000 turistų, iš visų kampų Birštoną pradėjo lankyti ekskursijos“ (B.Matulionis. Birštonas – „Fraternitas Lituanica 1908 – 1958, Čikaga, 1958, p.147). Apie 1500 karininkų per minimą laikotarpį puošniomis uniformomis, tvirta vyriška laikysena, optimistinėmis šypsenomis traukė ne tik birštoniškių, bet ir kurorto svečių dėmesį.
Vytautas Kuzmickas
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“