Neišsipildęs Velykinis stebuklas su gyvenimiška pabaiga…

Jiezne gyvena tokie du piliečiai, Antanas ir Miroslavas, už akių pravardžiuojami „negerais katinais“. Abu neturi gyvenamojo ploto, dėl tam tikrų priežasčių (lėmė ir nepavyzdinis gyvenimo būdas) tapo neįgalūs. Vyriškiai – gyva problema: patys sau priešai, artimieji ir visuomenė jų šalinasi. Vienas iš jų turi brolį, kitas – seserį, tačiau priglausti po savo stogu ir pagloboti niekas jų nenori. Blogiausia tai, kad jie negali arba nenori stoti į eilę socialiniam būstui gauti. Todėl jų likimas žiemą – vasarą priklauso nuo Jiezno seniūnijos darbuotojų.
Jiezno seniūnas Algis Bartusevičius pasakoja šių seniūnijos gyventojų istorijas, kurios ir graudžios, ir pamokančios.
– Prieš kokią dešimtį metų Antaną neblaivų „pričiupo“ aferistai, jo vardu įkūrė fiktyvią bendrovę, suteikė „direktoriaus“ postą, net sodybą nupirko Kupiškio rajone, „prasuko reikalą“ ir paliko žmogų su krūva problemų. Faktinio bedarbio kurį laiką net Darbo biržoje neregistravo – specialistė, peržiūrėjusi jo bylą ir duomenų bazėje aptikusi menamus turtus ir pareigybes, nustebo: „Kam tau stoti į Darbo biržą, jei pats esi darbdavys“… Pretenduoti į socialinį būstą Antanas taip pat negali, juk savo vardu turi gyvenamą namą, sodybą. Skambinau savo kolegei į Kupiškio rajoną, bandžiau aiškintis, kokie turtai Antanui priklauso. Paaiškėjo, jog gyvenamas namas yra „mirusiame kaime“, netinkamas nei gyventi, nei parduoti, – pasakojo seniūnas.
Jo teigimu, Antanas kurį laiką glaudėsi pas našlę, jai mirus giminaičiai išprašė įnamį lauk. Praeitą rudenį seniūnas gavo signalą iš Vėžionių kaimo parduotuvės savininkės. Ši pranešė, kad nuolatinis klientas jau kuris laikas nesirodo.
Seniūnas pažliugusiu lauko keliuku su socialinėmis darbuotojomis nuskubėjo į sodybą, iš kurios Antanas turėjo išsikraustyti. Rado jį gulintį ant grindų praskelta galva – ačiū Dievui – dar gyvą. Seniūnas svarsto, jeigu būtų kiek pavėlavę, Antano gyvenimas galėjo baigtis taip, kaip prie jo rastos negyvos pelytės…
Seniūnijos darbuotojai iškvietė greitąją pagalbą, ugniagesius gelbėtojus – jie beveik kilometrą gabeno Antaną neštuvais iki gero kelio. Prienų medikai seniūno žemietį (abu kilę iš Pelekonių kaimo) išgelbėjo ir parsiuntė atgal į Jiezną, kur PSPC Slaugos skyriuje jis gali praleisti keturis mėnesius. Visgi seniūnas neramus, juk, pasibaigus savivaldybės finansuojamam laikotarpiui, greitai jis išgirs centro direktoriaus priminimą, jog atėjo laikas atsiimti savo gyventoją. Tokia realybė – ir galvok, seniūne, kur padėti nuosavą benamį…
Kitas panašaus likimo vyras, buvęs prienietis Miroslavas, ilgai gyveno Kašonyse. Su broliu paveldėjo tėvų butą Prienuose. Taip atsitiko, kad butas buvo parduotas, už dalį pinigų brolis nupirko butą Kašonyse, čia atkraustė ir Miroslavą. Lėtapėdis vyriškis netiko vietiniams darbdaviams, todėl jam teko prašytis pas smulkiuosius ūkininkus, jiems dirbo už menką atlygį – daugiausia už gyvenamąjį plotą, maistą, cigaretes. Atėjo toks laikas, kai Miroslavas tapo nereikalingas. Brolio namuose vietos neliko, teko būsto prašytis pas apleistų namų savininkus.
Iki praėjusių metų vyriškis glaudėsi negyvenamame name, gaudamas socialinę pašalpą. Ir už tokią sumą įmanoma pragyventi, tikina seniūnas, tačiau Miroslavas linkęs gyventi šia diena. Žodžiu, Miroslavas nepasiruošė malkų, nors galėjo pagelbėti kaimynui, o tas atsilygindamas būtų atvežęs malkų.
Tačiau, užėjus šalčiams, Miroslavo negelbėjo nė patalai, gulėdamas lovoje jis nušalo kojas, teko amputuoti dalį pėdų. Po šio įvykio darbingo amžiaus vyras tapo neįgaliu, jį lanko socialiniai darbuotojai, kurie teikia minimalią pagalbą. Šaltuoju metų laiku, tarpininkaujant seniūnijai, vyriškis keturiems mėnesiams apgyvendinamas Jiezno PSPC slaugos skyriuje.
– Ieškojome būdų, kaip iš esmės išspręsti Miroslavo problemas. Socialinės darbuotojos iniciatyva, pasinaudojus pažintimis, Miroslavą išlydėjome į Kretingos vienuolyną, kur suteikiamas prieglobstis panašaus likimo žmonėms. Broliai vienuoliai Miroslavui net specialius protezus nupirko. Išlydėjome savo herojų į kitą Lietuvos kraštą, tačiau jis greitai sugrįžo. Pabodo Miroslavui pamaldus gyvenimo būdas, nes už atsiųstas malones teko dažnai melstis… – sako seniūnas.
Ir vėl tas pats scenarijus: keturi mėnesiai Jiezno PSPC, po to – galvos skausmas, kur apgyvendinti žmogų…
Šių metų Velykos Antanui ir Miroslavui žadėjo atnešti stebuklą – seniūnas Algis Bartusevičius jau buvo spėjęs pasidžiaugti, jog Dievas tikrai yra – Basųjų Karmeličių vienuolyno sesė, davusi neturto įžadus, sutiko savo palikimą paaukoti jiezniškiams ir nupirkti jiems dviejų kambarių butą netoli seniūnijos administracinio pastato. Kaip ir buvo sutarta, Antanas ir Miroslavas, atbuvę leidžiamas „kadencijas“ Jiezno PSPC Slaugos skyriuje, iškart po švenčių turėjo apsigyventi dovanotame, baldais apstatytame bute. Seniūnijos ir socialiniai darbuotojai įsipareigojo vyriškius nuolat lankyti, kontroliuoti, padėti buityje, paruošti žiemai malkų.
Jiezno seniūnas tuomet svarstė, kad reikia tikėti stebuklais – jieznietiškas pavyzdys gyvas to įrodymas. Pasak jo, didžiausia vertybė yra gerumas, o dalintis gerumu – stebuklas. Reikia tik būti neabejingiems nelaimės ištiktiems žmonėms ir atkakliai ieškoti būdų, kaip išspręsti juos užgriuvusias problemas…
Po Velykų ruošiuosi Jieznan. Klausiu seniūno A.Bartusevičiaus, kada vyks įkurtuvės. Jis nuliūdina sakydamas, jog pas vienuolę geradarę atvažiavo viena ponia iš Kauno ir, išgirdusi apie jos ketinimus, ją atkalbėjo. Pasak jos, savivaldybė ir taip turi pasirūpinti šiais žmonėmis…
Apgailestaujam abu, kad Velykinis stebuklas neišsipildė, seniūnijai reiks kitais būdais gelbėti Miroslavą ir Antaną… Miroslavą seniūnas vešis į Kašonis, per vasarą ir iki kito sezono paglobos.
Antanas laikinai glaudžiasi Slaugos skyriuje, bet vėliau jį išprašys…
Seniūnas svarsto, kad, nemažėjant tokių benamių skaičiui, labai praverstų savarankiško gyvenimo namai, kurie galėtų atsirasti kad ir naikinamuose Jiezno vaikų globos namuose.
Dalė Lazauskienė

 

„Savarankiško gyvenimo namų poreikis yra“

Prienų socialinių paslaugų centro direktorės pavaduotoja Liuda Šeškuvienė:
„Kasdieniame darbe, teikdami socialines paslaugas savo klientams, jaučiame, kad savarankiško gyvenimo namų poreikis Prienų rajone yra. Neretai susiduriame su tokia situacija: į Socialinių paslaugų centrą skambina slaugos ligoninės socialinė darbuotoja, prašydama iš gydymo įstaigos į kurią nors seniūniją pervežti buvusį jos klientą. Kur jį apgyvendinti ar laikinai priglausti, paprastai suranda seniūnai, geriausiai pažįstantys vietos gyventojus, žinantys jų ryšius. Juk ne kiekvienas gali patikėti šiais žmonėmis dėl jų gyvenimo būdo…
Apie tai, kad reikia įsteigti savarankiško gyvenimo ar nakvynės namus, kalbama ne vienerius metus, bet reikia rasti lėšų jų įrengimui, išlaikymui, apsaugai, taip pat ir politinės valios, savivaldybės Tarybos narių sutarimo…“

 

„Padėti sunku, bet ieškoma išeities…“

Prienų rajono savivaldybės specialistų komentaras:
„Turime žmonių, kuriems labai sunku padėti. Dalis jų nenori nei dirbti, nei laikytis priimtų socialinių normų.
Pagal galimybes socialinių darbuotojų, seniūnų pastangomis šie žmonės siunčiami į slaugos ligonines (pagal medicinines indikacijas). Gydymosi laikotarpiu daliai iš jų yra nustatinėjami specialieji poreikiai. Šiai asmenų grupei yra teikiamos ilgalaikės arba trumpalaikės socialinės globos paslaugos pagal poreikį.
Senatvės pensininkai ir suaugę  socialinės rizikos asmenys, kuriems nenustatyti specialieji poreikiai, yra išleidžiami namo ir jiems teikiamos pagalbos namuose paslaugos pagal poreikį, kitus prižiūri giminaičiai. Jei asmenys neturi artimųjų, ieškoma galimybių apgyvendinti Globos namuose už valstybės lėšas. Dalis asmenų tokios pagalbos nepriima ir tiesiog pabėga iš institucijų.
Prienų rajono socialinių paslaugų įstaigos nepajėgios pilnai patenkinti socialinių paslaugų poreikio senyvo amžiaus asmenims, suaugusiems neįgaliems asmenims  (išskyrus proto ir (ar) psichikos negalią turinčius), socialinės rizikos suaugusiems asmenims ir jų šeimos nariams. Šioms problemoms spręsti numatyta įkurti du naujus viešosios įstaigos Veiverių pirminės sveikatos priežiūros centro padalinius – socialinės globos namus ir savarankiško gyvenimo namus.
2017 metų gegužės 8 dieną pasirašyta iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų bendrai finansuojamo projekto „Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra Prienų rajone“ sutartis, projekto biudžetas sudaro 346529 Eur. Šiuo metu parengtas techninis projektas ir pradėti vykdyti darbai. 
Įkurtuose 10 vietų savarankiško gyvenimo namuose numatoma teikti paslaugas šioms tikslinėms grupėms: senyvo amžiaus asmenims, suaugusiems neįgaliesiems, socialinės rizikos suaugusiems asmenims ir jų šeimos nariams. Savarankiško gyvenimo namuose bus skatinamas tikslinių grupių asmenų savarankiškumas, sukurta kasdienė aplinka. 
 Prienų rajono savivaldybės biudžete bus numatytos lėšos įsteigtų padalinių išlaikymui ir darbuotojų darbo užmokesčiui“.

Rubrikoje Pasaulis iš arti. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *