Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Apie istorinį laiką, kai Birštonas žavėjosi Lietuvos kariškiais. Birštono karo sanatorija 1922 – 1939 (II)

Ambicingi kurorto planai
Nepriklausomos Lietuvos valstybės augimas ir stiprėjimas darė poveikį ir po karo atsigavusiam Birštono kurortui. 1924 m. valstybės spaudos oficiozas „Lietuva“ rašė, kad 1924 m. gegužės 31 dieną atidarant Birštono kurortą, vidaus reikalų ministras A. Endziulaitis pažymėjo „valstybinę kurorto reikšmę, o Seimo

J.Tumo – Vaižganto bičiulių draugija.

narys daktaras Vilimas nurodė į gyvą reikalą sujungti Birštoną su geležinkelio šaka.Tas net finansiškai apsimokėtų, nes esant geresniam susisiekimui, turistai važiuos į Birštoną, todėl ir jų dabar išvežami pinigai liks Lietuvoje. Daktaras R.Šliupas paaiškino, kad šis sumanymas Raudonojo Kryžiaus valdyboje jau pakeltas. Jį ir įvykdyti būtų nesunku, nes vienoje vietoje geležinkelio atšaka tik 18 km atitolusi nuo Birštono, o žemė, per kurią turėtų eiti geležinkelis, daugiau priklauso valstybei, todėl ir išpirkti nereikėtų“ („Lietuva“, 1925, nr.120 (1916), p.2). Deja, nepaisant didelių Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vadovų pastangų, dėl dar jaunos valstybės ribotų finansinių galimybių to nebuvo galima pasiekti.
Kurorto svečiai akcentavo gerą sanatorijų, viešbučių pasiruošimą sezonui ir kvietė: „Todėl, kas serga reumatizmu, podagra, nervų ir kitomis ligomis tesiskubina į Birštoną. Čia tikrai atgis ir kūnu ir dvasia“ (Ten pat).
Trečiajame dešimtmetyje kurorte veikė dviejų aukštų vila „Didžioji“. Vienaukštės vilos „Baltoji“,„Gulbės“, „Pakalnės“ (Nuo 1921 m. čia ilsėjosi ir gydėsi mokytojai, A.Katelės viloje – tik 1935 -1940 – V.K.). Birštono infrastruktūra buvo gan skurdi: vieno aukšto tarnautojų namas, šokių salė, virtuvė, sodininko, Milerienės žali namai, kegelbanas, ūkiniai pastatai, du šiltnamiai (LCVA, f.1734, ap.1, b.105, p.197). Buvo suremontuotas senasis ir pastatytas naujas viešbutis su 62 vietomis svečiams. 1926 metais buvo pastatytas purvo vonių pastatas, įrengta kanalizacija, sutvarkytas vandentiekis („Medicina“, 1926, p.213).

Kurorto poilsiautojų kompanijos
1925 m. liepos antroje pusėje į Birštoną atvykęs žymus Lietuvos pedagogas, poetas, kanklininkas Justinas Strimaitis (1895 – 1960) pastebėjo, kad „Birštono publika, nuolatinė vasarojanti, susiskirsčiusi į grupes, į kompanijas: pvz., atskira yra Tumo (J.Tumo – Vaižganto – V.K.) kompanija, Zujaus kompanija (JAV lietuvio, „Vyčio“ redaktorio Mato Zujaus – V.K.), mokytojų, kareivių ir t.t. Vienam, žinoma, nuobodu, tad pažįstamų ratas pasipildo dar atvykusiais naujais „požodniais“ žmonėmis. Linksmesnis būrelis, daugiau šnekų, juokų, malonesnės ekskursijos į mišką, į apylinkes, kai daugiau sau lygios inteligencijos žmonių. Iš visa, kai gražios dienos Birštone, smagu gyventi. Tik reikia sakau turėti ar prigulėti prie kurios nors kompanijos, kad nenobodautum“ („Lietuva“, 1925 rugpjūčio 3 d., nr.170(1966), p.5 – kalba netaisyta).

Problemos – kurorte, problemos – karo sanatorijoje
Vienok tenka pripažinti, kad trejame dešimtmetyje kurortas turėjo vieną didoką problemą, apie kurią mes iki šiol nutylime. Mes labai vertiname Juozą Brundzą, kaip gydytoją, humanistą, aktyvų savivaldos veikėją. Juozas Brundza kurorto vadovu – direktoriumi ir vyr. gydytoju dirbo 10 metų, nuo 1923 iki 1933 metų. Būdamas tarp 50 – 60 metų jis jau stokojo iniciatyvos, užsispyrimo minti valdžios kabinetus, negalėjo tinkamai suderinti kurorto vadovų ir savo, privačiosios praktikos gydytojų darbų. Todėl per mažai dėmesio skyrė kurorto teikiamų paslaugų kokybei. Štai 1929 m. kurortą apžiūrėjusi komisija konstatavo: „Reikėtų kasdien numatyti skiriamų vonių skaičių, iš anksto nustatyti vonių laiką. Pastebėta, kad mašinų skyrius negali aprūpinti visų rūšių vonių, purvo vonios buvo per šaltos (27 laipsniai Celsijaus), angliarūgštės voniose dirbo nepatyręs personalas, vonių patalpos ne visai tvarkingos, šlapios primindžiotos, nešvarios. Vyrų poilsio kambarys tvankus, paklotos klijuote kušetės, ant kurių guli suprakaitavę ligoniai, niekuo nepadengtos, grindys nevalytos. Personalas dirbo nešvariais ir šlapiais chalatais, nebuvo medicinos personalo priežiūros. Naujas pastatas gydymo tikslams turi bendras duris su skalbykla. Per tas pačias duris nešami nešvarūs skalbiniai, visame name girdisi mašinų ūžesys, jaučiamas skalbyklos kvapas. Ne visai tvarkingi Birutės ir Vytauto šaltiniai, prieiga prie „Vytauto“. Kurorto netverti spygliuota tvora. Kurorte geriau palaikyti švarą.“ (LCVA, f.1734, ap..1, b.187, p.128).
Dažnai girdėjęs apie teikiamų paslaugų aplaidumą karo sanatorijoje, 1929 m. birželio 16 principingą pareiškimą karo sanatorijos viršininkui Leščiukaičiui parašė tuometinis majoras Aleksandras Ružancovas (1893 – 1966, mirė emigracijoje JAV, ugniagesybos specialistas, leidinių redaktorius, bibliografas): „Šio mėnesio antrą dieną atvykau į Tamstai pavestą sanatoriją gydytis. Nuo pat gydymo pradžios pastebėjau, kad kurorto direkcija visai neprisilaiko jos pačios nustatytos tvarkos, vonios turėtų veikti nuo 9 iki 11 val., bet retai būna, kad taip įvyktų. Paprastai 9 val. paleidžiamas vietoje karšto vandens visai šaltas, o arti 11 val. karšto vandens jau neužtenka. Vakar vakare kurorte nebuvo elektros šviesos.
Žinodamas, kad kurorto techniško personalo tarpe gali būti žmonių, kuriems rūpi valstybės ir valdžios kompromitacija, priėjau išvadą, kad iš direkcijos pusės nematyti noro atsikratyti panašių „meisterių“. Šiandien kartu su kitais karo sanatorijos ligoniais ir karininkais buvau nuėjęs pas kurorto direktorių daktarą J.Brundzą. Jis paaiškino susirinkusiems ponams pulko karininkams kai kurias betvarkės priežąstis. Tarp kitko daktaras Brundza pareiškė, jog jis rimtai įtarė vieną asmenį, kuris dirbo prie motoro. Šis asmuo esą buvo įmetęs smėlio į alyvos dėžutę. Nuo smėlio turėjo užsidegti ašis ir motoras būtų pagadintas. Kurorto direktorius sakęs, kad jis pasiryžęs susekti sabotažo kaltininką.
Šį pareiškimą daktaras Brundza padarė Telšių komendanto pulkininko Rusteikos, atskiros pėstininkų kuopos vado majoro Kazlausko, 5 pėstininkų pulko kapitono Kiršino ir kitų karininkų akivaizdoje.
Turėdamas galvoje nepaprastą Birštono kurorto valstybinę ir visuomeninę reikšmę ir manydamas, kad daktaras Brundza del matomo prigimto geraširdiškumo labai numestai (atlaidžiai – V.K.) pasielgs su sabotažo kaltininku (jeigu tas dar bus surastas) pranešu Tamstai apie anksčiau išdėstytą daktaro Brundzos pareiškimą karininkijai. Prašau Tamstos tarpininkauti, kad į šį pareiškimą atkreiptų dėmesį atitinkami valdžios organai ir kad sabotažo kaltininkai būtų greit surasti ir griežtai nubausti“ (LCVA, f.1734, ap.1, b.163, p.57-58).
Iš pateiktų faktų matome, kad tai jau buvo ne tiek darbuotojų sabotažas, kiek kurorto direktoriaus abejingumas savo darbui, aplaidumas. Po trejų metų J.Brundza pasiprašys atleidžiamas iš darbo. Naujasis direktorius majoras Balys Matulonis per penketą metų atliks viso kurorto rekonstrukciją, padarys tai, ko buvęs direktorius neįgyvendino per dešimtmetį.
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas

Rubrikoje Vakar, šiandien, rytoj.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *