Pašnekesiai

Tenai prie suzmegusios kūtės
išsprogdavo kelios žibutės
melsvuodavo skurdžiai baltai
tos kelios žibutės kasmet
tos kelios žibutės tiktai
tos kelios žibutės net
(Donaldas Kajokas)

Nepasisekė šiemet net Atvelykiui rasti mėlynuojančio žibučių lopinėlio pašlaitėje… tik snieguolių kupstai, lyg užsilikusio sniego, baltuoja… Na, dar kelios šiltos dienelės, ne kur dėsis, išlies savo mėlį, o mes atsigriebsime tos išsiilgtos pavasario šilumos. Visus, turinčius savą kiemą, sodybą ar sodą, ji išvilios laukan, ragins prie pavasario darbų. Nepavydžiu tiems, kurių diena kabinete ar kitoje įstaigoje prikaustyta prie darbo stalo.
Per pastarąsias savaites pastebimai visur girdėjosi daugiau vaikų klegesio – moksleivių pavasario atostogos. O ir ne pas vienus vaikai su vaikaičiais šventėms iš užsienių buvo sugrįžę, senelius, tėvus pamalonino savo buvimu. Pašurmuliavo, paviešėjo, lauktuves išdalino, bulvinių blynų pašveitė ir vėl, kaip tos varlytės keliauninkės, atgalios, kas kur… Ir neramu, ir liūdna – ar besugrįš visam laikui? Ar nepames tėvų ir senelių kalbos mažieji? Mano labai kategoriška draugė sako: „Jeigu mano vaikai pakeltų sparnus iš Lietuvos, neatleisčiau. Visi, kurie išvažiavo, blogai tėvų auklėti, nepatriotiškai“. Net nežinau, ką jai atsakyti. Ginčytis ir pyktis visai nenoriu. Tik žinau, kad pavasario darbų kiekvienam teks kažkiek daugiau aprėpti, kad apsišvarintume, kad sodai ir gėlynai sužydėtų, kad galų gale judėtume kažkaip į priekį. Sakyti, „o kur žiūri valdžia?“, manau beviltiška. Kol mūsų išrinktieji dairosi, krapšto pakaušius ir nežinia, ką iškrapštys, kiekvieno padoraus žmogaus pareiga turėtų būti tvarkytis bent jau savo kieme. Kaip išgali, kaip supranti ir suvoki. Turėtų…
Na, o dabar reikia eiti nuo kalbų prie darbų. Negi visą mėnesį ir pokštausi, apryliumi prisidengęs. Užtenka, kad pokštauja gamta. O kad ir kaip vėluotų pavasaris, galų gale jis nusilenkia Šv.Jurgiui – „Jurgi, geras vakars, Jurgi, geras vakars, Jurgi atverk žemę… Jurgi, paleisk rasą, Jurgi, augink žolę…“ Balandžio 23 dieną švęsime antrojo Lietuvos globėjo dieną. Daug gražių tradicijų siejasi su Jurgio vardu. Tą dieną išgindavo į laukus bandą, suderėdavo kerdžių, samdydavo piemenis. Ta proga šeimininkė juos vaišindavo, nešykštėdama sūrio, sviesto, pyrago. Po tvarto slenksčiu paslėpdavo spyną, taip „užrakindama“ vilko nasrus. O pakasdama po slenksčiu apvalų kiaušinį, tikėdavo, kad gyvulėliai bus dailūs, apvalūs…
Dabar, kai įvairių bendruomenių nariai ieško progų pabūti vieni su kitais, tikrai pravartu prisiminti šias senolių tradicijas: galima surengti smagią ir prasmingą šventę, pasidalinti iškepta duona…
Atrakinę žemę jau ir pirmąją lysvę mėginsim sukasti, gėlių darželį pasitvarkyti. Šiltnamį turintys jau greitai ir pirmą svogūno laišką nuskins, salotos lapelį ragaus. O jei to stiklo rūmo taip ir nesusirentęs, neverta nusiminti – GAMTOS dovanos pažirs kaip iš gausybės rago: pirmieji dilgėlių lapeliai, pienės, garšvos, builiai ir kitokiausi žalumynai. Nesuprantamas žmonių ignoravimas tokių lobių. Rink ir daryk šviežias salotas, užtepėles, sriubas, užkepėles. Čia mano kaimynė ir vėl mesteltų – „žolių nevalgau…“ Nors jau keletą kartų esu pavaišinusi kvapniomis salotomis, apkepu, tiesiog gudriai, dėl šventos ramybės neįvardindama ingridientų.
Taip norisi kuo ilgiau išlaikyti tą Velykų šventės jaukumą, ramybę, varpų skambesio išvalytą sielos skaidrumą… Ir ko čia dėl niekų nesutarti.
Iki kito karto.
Jūsų Augustina

Rubrikoje Namų ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *