Institutų žudymas. Politinis LVŽS veikimo būdas

Valstiečių – žaliųjų lyderis Ramūnas Karbauskis pareiškė, kad šiuo metu „jokiu būdu“ nesvarstytina galimybė dar labiau didinti finansavimą šalies gynybai. Šiemet iš šalies biudžeto krašto apsaugai turėtų būti skirta šiek tiek daugiau nei 2 proc. bendrojo vidaus produkto arba beveik 0,9 mlrd. Eur. Vyriausiojo valstiečio požiūriu – dar daugiau reikštų mažiau toms reikmėms, kurios žymiai pagerintų piliečių gyvenimą.
Pono Karbauskio komentarą išprovokavo Valstybės gynimo taryboje (VGT) priimta rekomendacija.
Valstybės gynimo taryba – nėra dažnai viešojoje erdvėje minima institucija. Tačiau būtent ji svarsto ir koordinuoja svarbiausius valstybės gynybos reikalus, įskaitant valstybės institucijų veiklą svarbiausiais valstybės saugumo užtikrinimo ir gynimo klausimais. Pagal VGT veiklą reglamentuojantį įstatymą, ją sudaro Respublikos Prezidentas – vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas, Ministras Pirmininkas, Seimo Pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas. Kalbant populiariau, ši institucija yra skirta tam, kad formalieji šalies politikos lyderiai, atsakantys už daugelį visuomenės gyvenimo aspektų, tačiau taip pat ir už krašto gynybą, galėtų už vieno stalo su kariuomenės vadovybe priimti aktualius sprendimus. Dar paprasčiau: čia susirenka rimti, politinę galią turintys žmonės, kurie ne prieš TV kameras svarsto svarbias problemas, matyt, ginčijasi, abejoja, tačiau galiausiai priima visoms politinėms institucijoms svarbias rekomendacijas. Pavyzdžiui, politinis sprendimas grąžinti Lietuvoje būtinąją karinę prievolę buvo pirmiausia priimtas VGT, o vėliau Seime radosi atitinkamas įstatymas, dar vėliau – žinybiniai poįstatyminiai aktai.
Tai, sakysite, kaip čia yra dėl p. Karbauskio nuomonės? Dėl kurio politinės įtakos valdančiajai koalicijai gali abejoti tik nevisprotis. Ko gero, verta atkreipti dėmesį į dvi „Karbauskio problemos“ dedamąsias. Viena vertus, dabartinė Seimo dauguma, ko gero, yra įgali priimti atitinkamą LR VGT įstatymo pataisą, kuri reikalautų, kad VGT veikloje aktyviai dalyvautų ne tik III šio teksto pastraipoje išvardyti pareigūnai, bet ir Seimo kultūros komiteto pirmininkas (kadangi p. Karbauskis su visa savo politine įtaka ten ir yra). Tačiau įstatymdavystės požiūriu tai būtų akivaizdi yda, nes įstatymą reikėtų kaitalioti kiekvieną kadenciją, jeigu politikos lyderis sumanytų pasislėpti, tarkime, po Seimo sveikos gyvensenos komisijos pirmininko skėčiu. Ne šalies teisinės sistemos problema yra tai, kad vienas politikos lyderių nori būti neformalus, nesiekia turimą politinę įtaką atitinkančių pareigų.
Kita vertus, galėtume teisėtai įtarti, kad priešingai komentuojantis rimtų žmonių kompanijoje priimtus sprendimus, p. Karbauskis galbūt siekia į rimtų žmonių kompaniją patekti (būti kviečiamas kaip nors neformaliai) ir išsakyti savo nuomonę ten svarstomais klausimais. Bet įstatymas tokios galimybės nenumato. Juolab jis ligi šiol nėra tiesiai šviesiai atskleidęs, kodėl savo lyderystę maskuoja formaliai kukliomis Seimo kultūros komiteto pareigomis. Neverta pamiršti, kad savo nuomonę svarstomais klausimais p. Karbauskis gali perduoti tiesiai Prezidentei arba per paskutiniu metu viskam pritariantį premjerą Skvernelį. Kitaip tariant, jei labai norėtų – rastų būdą.
Tačiau elgiasi visai kitaip. Dėl to kyla drastiškai eretiška mintis: ryškiausia paskutinių mėnesių Lietuvos problema yra ta, kad LVŽS politinė veikla žaloja valstybės institutus – politinį pamatą, kuris leido ketvirtį amžiaus kurtai ir tvirtėjusiai sistemai pergyventi Artūro Paulausko, Viktoro Uspaskicho, Rolando Pakso, Arūno Valinsko klejones.
Tai svarbu – į paviršių išplaukę politikos perėjūnai turėtų lygiai taip ir priburbuliuoti (kai kurie – net į nebūtį), tačiau nesugriovę to, kas sunkiai pastatyta.
Vaizdžiau: jeigu anksčiau VGT formaliai rekomendaciniai sprendimai buvo aiškus politinis vektorius, dabar, vos jų esme suabejojus neformaliajam LVŽS lyderiui, tie sprendimai nebetenka prasmės, netampa vektoriumi ir priklauso nuo to lyderio neformalios ir neaiškių veiksnių formuojamos valios. Ir tai nėra vienetinis atvejis. Greičiau – problemą iliustruojantis recidyvas.
Nes politinės sistemos sveikatai ne į gera, kada Kultūros komiteto pirmininko pareigos tampa svarbesnės už Seimo pirmininko. Jai ne į naudą, kada prieš trejus 2019 m. įvyksiančius rinkimus Vyriausiajai rinkimų komisijai paliekama vadovauti pareigūnė, kuri neturi bendro pasitikėjimo. Sistemos imunitetas yra daug silpnesnis, kada iki banalumo ir beprotybės (tirti tariamą politinės opozicijos destruktyvumą) suvulgarinamas parlamentinio tyrimo institutas. Pažiūrėsime dar, į ką kitą savaitę pavers Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos vadovybės skyrimo procedūrą.
Todėl, jeigu jau kalbame apie grėsmes nacionaliniam mūsų saugumui, tai pirmenybę teikčiau ne kokioms nors išorės jėgoms, o visuomenės politinių institutų naikinimui ar nesugebėjimui juos apginti, t.y. – mums patiems.

Rytas Staselis

Rubrikoje Politika. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *