„Nieko širdingesnio ir dvasingesnio už kalbą tauta neturi“

Prienų „Žiburio“ gimnazijoje vyko tradicinė, 18-ta Lietuvos Respublikos gimnazijų ir bendrojo ugdymo vidurinių mokyklų jaunųjų kalbininkų konkurso „Nieko širdingesnio ir dvasingesnio už kalbą tauta neturi“ šventė, skirta kalbininkams Jonui Kazlauskui ir Antanui Lyberiui atminti. Šiemet konkursui darbus – 19 esė ir 8 kalbos tiriamuosius – pateikė 26 mokiniai iš 10 Respublikos mokyklų: Alytaus, Kauno, Vilkaviškio, Kėdainių, Radviliškio, Prienų, Palangos miestų ir Šiaulių rajono.

Prienų „Žiburio“ gimnazijos mokytojos lituanistės. Antroji iš dešinės – mokytoja ekspertė, konkurso vertinimo komisijos pirmininkė Nijolė Šervenikaitė, su kuria ir kalbamės apie šių metų jaunųjų kalbininkų darbus ir apskritai apie konkursą.

„Norėčiau padrąsinti, paskatinti…“

– „Žiburio“ gimnazija jau aštuonioliktus metus kviečia Respublikos moksleivius į Jaunųjų kalbininkų konkursą. Nepavargot? Nejuntat rutinos?
– Juntam. Bet konkursą rengiam tikrai ne iš inercijos. Ir turbūt ne iš pareigos. Daugiausia darbų tenka mokytojai Živilei Jurkšienei, kuri kiekvieną viduržiemį jau rūpinasi nuostatais, dalyviais, kaip dabar madinga sakyti, sklaida, ir vis primena mums, kad kovas artėja… Ką nors rimtai ir ilgai dirbant visada įsisuka rutina, ištinka akimirka, kai imi abejoti – ar reikia? Bet norisi, kad mokiniai, savi ir svetimi, ugdytųsi gyvą atmintį, t.y. įgytų savą patirtį… Juk ne postringavimai ir moralai, kaip reikia gyventi, mumyse diegia supratimą, o pats gyvenimas arba – tiksliau – veikla.
Galų gale mus remia ir palaiko daugybė ne mokyklos žmonių. Jie negaili laiko – vertina mokinių darbus, atvyksta patys, atsiveža apdovanojimų… Štai ir jūs, Ramute, esate mūsų nuolatinė rašinių vertinimo komisijos narė ir rėmėja. Nevardysiu viso sąrašo, kam dar, be mokinių ir mokytojų, rūpi šis konkursas. Ačiū jiems. Kai jau pradės burgzti, kad įgrisom su savo jaunaisiais kalbininkais, tada ir pagalvosim, ar pavargom.
– Kuo šių metų konkursas išsiskyrė iš ankstesnių?
– Pirmiausia geografiniais masteliais ir darbų gausa. Pernai stebėjomės, kad mokinių atvyko net iš Radviliškio, šiemet buvo darbų iš Palangos. Smagu, kad išgirsta Prienus, suklūsta ir įsitraukia. Jie kartu su mumis tęsia mūsų gimnazijos tradiciją neapleisti gimtosios kalbos, ją apmąstyti, prisiminti žmones, paskyrusius kalbos mokslui didžiąją gyvenimo dalį. Šiemet gavome beveik trisdešimt darbų – argi mažai? Be to, šie mokslo metai jubiliejiniai ir mūsų mokyklai, visi renginiai skiriami šiai progai paminėti, todėl visiems stengėmės sukurti tikrą šventę – pakvietėme Vilkijos gimnazijos mokinių teatrą „Vizija“, džiaugėmės svečiais iš Lenkijos Seinų lietuvių mokyklos… Juokavome, kad konkursas įgauna tarptautinį mastą.
– Ar mokiniai reflektuoja dabartinės gimtosios kalbos situaciją? Kokius jie mato pavojus ar grėsmes, iškylančias gimtajai kalbai XXI amžiuje, kuo džiaugiasi?
– Stengiasi apmąstyti, sieti su sava patirtimi, tačiau dar labai juntamas noras kalbėti taip, kaip reikėjo nuo senų laikų: verkauti dėl gimtosios kalbos lėtos mirties, barti emigrantus, kad šie pamiršta šnekėti lietuviškai, smerkti netaisyklingai kalbančius bendraamžius. O kai kada taip įsijaučia auklėti, kad tik trečiame puslapyje prisimena savo rašinio temą. Senų mąstymo ir net raiškos klišių galima rasti ne vieną. Čia turbūt pagelbėtų išmintingas mokytojo patarimas, provokuojama diskusija ar raginimas paskaityti ne tik tradicinį požiūrį į kalbą išreiškiančius mokslininkų straipsnius. Tada atsirastų drąsos ir pasitikėjimo dalyvauti panašiuose konkursuose.
– Mane labai nuliūdino, kad konkurse, be žiburiečių, nedalyvavo nė vienos kitos mūsų rajono gimnazijos mokiniai. Nebuvo ir birštoniškių. Kaip Jūs manote, kodėl?
– Kaip sako liaudies išmintis – savam krašte pranašu nebūsi. Gal žmonėms atrodo per prasta, nesolidu dalyvauti čia pat, savame mieste ar rajone vykstančiame renginyje? Juolab kad niekas neliepia – nei savos mokyklos valdžia, nei aukštesnė. Tai nėra privalomas renginys, o mokytojai, ypač lituanistai, turi daug darbų.
Be to, vien rašinių įvairių konkursų per mokslo metus Lietuvoje paskelbiama kelios dešimtys. Temos įvairiausios – nuo savo krašto, bendruomenės iki Lietuvos kariuomenės… Galbūt mūsų krašto mokiniai aktyvūs kitų konkursų dalyviai.
Kita vertus, Jaunųjų kalbininkų konkursas skirtas gimtajai kalbai. Kurti esė ar užsiimti tiriamąja veikla nėra lengvas ir greitas darbas. Reikia gebėjimų, pastangų, laiko. Galbūt neišdrįsta, per mažai pasitiki savo jėgomis? Norėčiau padrąsinti, paskatinti – kurkite esė ar tyrinėkite savo apylinkės kalbą. Juk tai ir vietovardžiai, ir ežerų, upelių vardai, ir gatvių pavadinimai, jų kaita keičiantis laikams, ir dar daug visokių įdomių dalykų gali papasakoti mus supantys žodžiai, sakiniai, išgirsti iš kaimynų, senelių ar net mažų vaikų. Reikia tik noro. Štai šiemet mūsų gimnazijos pirmokas tyrinėjo Prienų rajono priesaginius vietovardžius – argi neįdomu? Ir svarbiausia, kad šio darbo kada nors gali prireikti tikriems mokslininkams, tyrinėjantiems vietovių pavadinimus.
– Gal konkursas gali įgyti naujų bruožų?
– Siūlykite. Nė viena idėja neliks nuošaly, visos bus išgirstos.
– Ko tikitės kitais metais?
– Iš dalyvių labiausiai laukiame autentiškumo. Nesistengti niekam įtikti, nemeluoti, ne eksponuoti save, o būti savimi ir ieškoti savam žodžiui paveikios išraiškos.
– Ačiū už pokalbį. Tikiu, kad mokiniams ir jų mokytojams užteks drąsos ir sulauksime dar daugiau labai svarbių jaunųjų kalbininkų darbų.

Kalbėjosi Ramutė Šimukauskaitė

Iš konkurso dalyvių darbų

Tatuiruotės – kalba? Ko gero, taip! Jos žmoniją lydi jau kelis tūkstančius metų! Anksčiau tatuiruotės pasakydavo, iš kur esi kilęs, kokiai tautai, genčiai priklausai ar tiesiog pašnibždėdavo socialinę padėtį. Dabar kai kurie savo kūnus margina, kad paslėptų randus, atsiradusius po sunkių dvikovų su gyvenimo mestais sunkumais, kiti – jog visada prisimintų, kas ir kokie jie yra, tretiems – jos tik piešinėliai, nes svarbiau gražus vaizdas. Tačiau tatuiruotės – menas, kalba! O kalbai reikia žodžių.
Galbūt skambės kaip paprasčiausia ir visų nuvalkiota klišė, tačiau savo odą mielai papuoščiau keliais žodžiais. Kokiais? TIKĖK, nes tikėti savimi yra būtina; SVAJOK – reikia bent akimirkai pasinerti į svajonių ir siurrealų pasaulį, kad galėtum atsipalaiduoti ir pasijusti laisvu žmogumi; GYVENK – gyventi sugeba ne kiekvienas, nors egzistuoja visi. Šie trys, iš pažiūros paprasti žodeliai yra lyg nematoma jėga, visam laikui pririšanti, susaistanti su kalba, kuria jie parašyti. Man nesvarbu grožis, mat, anot A. de Saint-Exupery, akys yra aklos, todėl reikia ieškoti širdimi. Mano širdis linksta prie gimtosios kalbos, dėl kurios iškęsčiau tą deginantį, nemalonų skausmą, nes grožis neturėtų būti viena pakopa aukščiau už reikšmę. Tik niekada nesipuošiau skaičiais: jie man primena koncentracijos lagerius ir tremtį…
Visas skausmas, kurį tenka iškęsti, jog odą margintų ilgaamžis piešinėlis, atsiperka, kai pažvelgi į jau baigtą darbelį. Tuomet užplūsta neapsakomas jausmas, lyg kažkas spaustų širdį. Žvelgi ir negali atsigrožėti žodžiais ant lopinėlio odos. Galima sakyti, jog taip dar stipriau jautiesi dalimi kažko didingo, įstabaus… Lyg paliktum pėdsaką istorijoje ar ją kurtum vien nešiodamas lietuvišką žodį ant savo kūno…
Karolina Petraškaitė, Prienų „Žiburio“ gimnazija, III kl.

„Tas, kuris nemoka svetimų kalbų, nesupranta ir savosios“, – sakė vokiečių klasikas J. V. Gėtė. Sustingau iš nuostabos! Nejaugi reikia mokėti kitą kalbą, kad geriau suprastum savąją, nuo gimimo įaugusią į kraują?
Turbūt juokinga būtų neigti, kad globalėjant pasauliui, nori nenori, svetimos kalbos pasiekia žmogų, gali verkt ir raudot, tačiau pasaulis žengia į priekį ir užsienio kalbų neišvengsi. Negaliu ginčytis, kad anglų kalba svarbi siekiant aukštesnio išsilavinimo, ieškant geresnio darbo, ji suteikia galimybę bendrauti su viso pasaulio žmonėmis, pažinti kitų šalių kultūrą, skaityti literatūrą originalo kalba. Nežinau, kas nutiko, kad anglų kalbos žodynas platėja, o ieškodami lietuviškų sinonimų jau turime pagalvoti. Lietuvių kalbos mokytojos vis padejuoja, kad „raiška šlubuoja“, dažno paauglio žodynas skurdus, anot jų, lengviau parašyti rašinį anglų kalba nei lietuvių… Kinų kalba gimtoji yra penktadaliui pasaulio gyventojų, ja kalba daugiau nei milijardas žmonių. Galbūt ji taps svarbiausia pasaulio kalba? Įdomu, ar aš, lietuvė, geriau suprasčiau gimtąją kalbą, jei mokėčiau kinų kalbą? O gal? Kažin ar poliglotai, pavyzdžiui, I. Dabis, mokantis 103 kalbas, J. Zauerveinas – 62 kalbas, E. Krebsas daugiau nei 60 kalbų, geriau išmano, supranta savąją? Reikia pripažinti, kad jiems lengviau bendrauti, keliauti, pažinti pasaulį, žmones, įvairias kultūras, tačiau ar jie geriau įvertina gimtąją kalbą? Tikiu, kad jie mąsto savąja ir nepasimeta žodžių ir konstrukcijų labirintuose.
Mano močiutė dzūkė, kalbanti tarmiškai, mėgsta pasijuokti iš žiniasklaidos kliedesių apie užsienio kalbų naudą, šaiposi ir iš kaimynės, besididžiuojančios penkiamečiu, šveplai angliškai skaičiuojančiu iki dešimties, kas dvi minutes kartojančiu „yes“ arba „no“. Močiutė kartoja – juokas pro ašaras, kai vaikas nepažįsta lietuviškų raidžių, o sako „hello“, „goodbye“, „OK“. Vis kartoja savo mėgstamą posakį „nei į tvorą, nei į mietą“, kai išsilavinęs žmogus neranda tinkamų žodžių paprastiems dalykams įvardinti ir kažką lemena ar bamba po nosim. Mano močiutė – tikra kovotoja už kalbos grynumą, reikia pamatyti, kaip ji įsiremia rankom į klubus ir, kraipydama galvą, bara mus, kartodama: „nei į tvorą, nei į mietą“, kai giriamės „turėję gerą laiką , apsišopinę per vykendą “, gauna pylos ir senelis, kai bando užtardamas kokį rusišką žodį įterpt… Nors seneliams per 70, jie abu vieningai sutaria, kad pasaulis ritasi nežinia kur ir nežinia, ar kada sustos, nes žmonės išsižada savo gražios kalbos. Seneliai išgyveno tremtį ir „rusmetį“, gal todėl jiems tokia svarbi kalba, taip moka vertinti ją…
Nedrįstu ginčytis su vokiečių klasiku, nedrąsu jam prieštarauti, bet man artimesnė lietuvių kalbininko J. Jablonskio mintis, kad „maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti“.
Ugnė Orinaitė, Prienų „Žiburio“ gimnazija, II klasė

Paleidau savo mintis ir jos paniro į kopas. Vėjas jas bloškė tolyn, o mano lūpos pasidengė plonu sūraus šerbeto sluoksniu. Apledėjo, sustingo ir apsunko nebeleisdamos kalbėti. Pamažu šaltis ėmė tekėti veidu. Pasiekė skruostus, akis….
Man visada jis patiko. Su šiugždančiu smėlio ir jūros prieskoniu, pagardintas tyliu dumblių pažadu, nuolat šnibždančiu, kaip kvepia mirtis. Sustabdantis žodžius, kai telieka tyla… Mano šaltis. Mano vienos ramybės akimirka, kai nereikia nieko sakyti, kai ištrūkstu iš pasaulio, į kurį mane įspraudė KALBA.
Kalba, žodžiai… Tokiomis akimirkomis, kai šiaurys juos nubloškia toli už horizonto, kai apsvaigusi sukuosi su ledinėmis smiltimis, kai jų nebelieka, suprantu, kokie jie man svarbūs. Istorija, daina, eilėraštis… Be jų negalėčiau gyventi.
Su jais gimiau. Tą akimirką, kai pirmą kartą atmerkiau upės melsvumo akis, į mane įsiliejo KALBA. Ji mane įrėmino, pažadėjo skrydį į vienintelę ir pačią gražiausią gyvenimo pasaką. Lygiai rėždama padalino visą pasaulį į moterišką ir vyrišką, paskelbė, kad belyčių žodžių nėra, papasakojo man apie spalvas, parodė atspalvius… Dovanojo ribas, kurios apglėbė mane švelniai lyg oda, kuriomis džiaugiausi ir didžiavausi, nes jos mano. Tai ne primestos taisyklės, tai mano fantazijų raktas.
Niekaip negaliu suprasti, kodėl žmonės atsisako savo kalbos. Nejaugi jie per silpni pakelti savo kalbos svorį, nejaugi jiems taip gėda savęs, kad iš paskutiniųjų stengiasi pasislėpti, pranykti tarp senų grafičių tolimame skersgatvyje? Negi jie nebejaučia troškimo įkvėpti kūrybos? Gyventi? Išsižadėję savęs, nes kažkada reikėjo pritapti. Šitaip bijojo būti išskirtiniai, kad atsisakė kalbos. Na, juk individualumas turi savo kainą. Jį sunku pakelti. Papurčiau galvą ir švilptelėjau pro dantis sušilusio sūraus oro gūsį. Nesuprantu, kodėl žmonės nepamėgina. Juk verta.
Tokios laisvės, kaip tada, kai šiaurys įsivelia man į plaukus ir plazdėdamas juose pašiaušia sidabriškai švytinčius vandenis, neparagausi niekur kitur. Krentu mintimis į jūrą, skrendu… Šaltas apledėjęs dangus tarsi aplietas saldžia braškių uogiene, medaus atspalvio saulė ir paklydus žuvėdra sukasi aplink…
Įsigroju į laisvės simfoniją. Tyliai sukuosi su smėliu, spalvomis ir žuvėdra, o vėjas man kužda natas. Štai taip man patinka gyventi. Ir aš nebijau. Man negėda prabilti.
Austėja Daukšaitė, Palangos senoji gimnazija, II klasė

Galėtume nebijoti atskleisti savo krašto kalbinių ypatumų, tardami dar vaikystėje išmoktus tarmiškus žodžius. Aš, kalbėdama gruzdietiškai, netgi jaučiuosi dar artimesnė savo gimtajai kalbai, gimtajam kraštui ir visai Lietuvai. Manau, tarmės kalbai suteikia spindesio, kuomet jų skambesio apkabinta ji gali žėrėti lyg laukuose nugulęs žiemos sniegas, juosiamas neišmatuojamų, ryškių Saulės spindulių.
Taigi lietuvių kalba mums yra ypatinga, nes per ją mes paliečiame savo tautietį. Turime puoselėti ir apginti ją kaip savo brangiausią turtą, kurį Jonas Basanavičius vadino vieninteliu lietuvių „skarbu“. Kol kalbėsime lietuviškai, tol skelbsime pasauliui, kad esame, gyvename, svajojame, kuriame nedidelėje, bet mums labai brangioje vietoje – Lietuvoje.
Gintarė Baranauskaitė
Šiaulių rajono Gruzdžių gimnazija, II klasė

Sveikiname Lietuvos Respublikos gimnazijų ir bendrojo ugdymo vidurinių mokyklų jaunųjų kalbininkų konkurso „Nieko širdingesnio ir dvasingesnio už kalbą tauta neturi“ konkurso nugalėtojus:

TIRIAMIEJI KALBOS DARBAI
I vieta. Jaunių Dagilį, Prienų „Žiburio“ gimnazijos I kl. mokinį, mokytoja ekspertė Levutė Karčiauskienė.

II vieta. Gabrielę Kvėdytę, Šiaulių r. Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos III kl. mokinę, mokytoja metodininkė Raimonda Rumbinaitė.

III vieta. Samantą Lipkevičiūtę, Alytaus Putinų gimnazijos III kl. mokinę, mokytoja Laimutė Verbickienė.

Specialiu padėkos raštu: Dovilę Rinkūnaitę, Radviliškio Lizdeikos gimnazijos IV kl. mokinę; Gabiją Markevičiūtę, Kauno „Saulės“ gimnazijos III kl. mokinę, mokytoja ekspertė Auksuolė Marčiulionienė.

ESĖ
II vieta. Adomą Augą, Šiaulių r. Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos II kl. mokinį, mokytoja metodininkė Raimonda Rumbinaitė; Liuciją Ališauskaitę, Prienų „Žiburio“ gimnazijos IV kl. mokinę, mokytoja ekspertė Nijolė Šervenikaitė; Karoliną Petraškaitę, Prienų „Žiburio“ gimnazijos III kl. mokinę, mokytoja ekspertė Levutė Karčiauskienė.

III vieta. Ugnę Orinaitę, Prienų „Žiburio“ gimnazijos II kl. mokinę, mokytoja metodininkė Rūta Pūrienė; Justą Kavaliauską, Prienų „Žiburio“ gimnazijos I kl. mokinį, mokytoja metodininkė Snieguolė Vanžodienė; Miglę Kalinauskaitę, Prienų „Žiburio“ gimnazijos I kl. mokinę, mokytoja metodininkė Snieguolė Vanžodienė.

Specialiu padėkos raštu. Saulę Balsytę, Kėdainių šviesiosios gimnazijos III kl. mokinę, mokytoja metodininkė Dalia Pabarčienė; Adą Radzevičių, Prienų „Žiburio“ gimnazijos I kl. mokinį, mokytoja metodininkė Snieguolė Vanžodienė; Austėją Daukšaitę, Palangos senosios gimnazijos II kl. mokinę, mokytoja metodininkė Raimonda Kačerauskienė; Eglę Navickaitę, Kauno „Saulės“ gimnazijos III kl. mokinę, mokytoja ekspertė Auksuolė Marčiulionienė; Gintarę Baranauskaitę, Šiaulių r. Gruzdžių gimnazijos II kl. mokinę, vyresnioji mokytoja Vita Yseuks.

Rubrikoje Kultūra. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *