Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Laisvės kovų barikadose. Jaunųjų laisvės kovotojų būrelis Jiezno gimnazijoje: tarp pogrindžio agitacijos ir partizaninės kovos 1946 – 1949 (II)

Nepolitikuojame

Jiezno gimnazijos moksleivis Vytautas Valatka.

Istorijos virsmas – tai ne tik jos praeitis, jos analizė. Iš praeities juk mokomės. Jos pamokos ypač svarbios šiandien, jos bus aktualios ir ateičiai. Kai matai nūdienoje kai kuriuos krašto, visos tautos dvasinės erozijos reiškinius, atsigręži į praeitį Juk iš ten teka daugelio mūsų bėdų ir nelaimių šaltiniai. Ten taip pat surandi asmenybes – perlus, aktyvius pilietiškus žmones, stiprius, dvasingus ąžuolus, kurių taip trūksta šiandien…
Kai matai dažną paviršutiniškumą, lengvatikystę, dažną kvailą patiklumą valdžia, kai išgirsti apie tarsi iš pasakų išplaukiančius jos darbus statant auksinius tualetus ar sidabrinius fontanus, taip ir nesupranti, ar tu sapnuoji, ar gero anekdoto klausai! Jau 1946 m. „gerovės apaštalai“ visus kvietė: „Eikime saulės pasitikti“, su Josifu priešakyje… Tik pokaryje ta „krašto gerovė“ reiškė tautos fizinį ir dvasinį naikinimą, okupantų apsiturtinimą valdžios pareigų „gėrybėmis“. Dabar išgirdęs apie gerovės kūrimą, dažnai suabejoji, kam tie žodžiai skirti. Deja, žodžiai lieka žodžiais, o dažnai pasitaikančioje gyvenimo praktikoje ta gerovė – tik atitinkamam išrinktųjų ratui, ir taip besišildančiais šlamančių srautais. Taigi kas čia tokio? Kurdami gerovę, tegul pirmiausia valdžia pati apsiturtina. Tegul apturtina savo turtais, darbais ir galimybėmis savas žmonas, savo vaikus, savo bičiulius iš reguliaraus politinio kromelio. O ten dar ir jaunieji pasekėjai metų metus savo vietos „lobių“ ieškojime laukia ir nesulaukia… Kas ten tokio atsitiks, jeigu kas penktą ar šeštą gabalą, tarsi meškinai sūrį, atkąsi iš mokesčių mokėtojų sunešto lobio?.. O gal žmonėms jau užteks tik įvaizdžių pažadų miglos, surežisuotų įvaizdžio spektaklių? Netikėkime savanaudiškumu kvepiančiais pažadais, patikėkime Rasa Kazėniene ir kitais pilietiškais žmonėmis, kurie visa savo sąžine ir tvirtybe tiesos ir įstatymo, valdininko garbės kelią tiesia. Kuo daugiau tokių žmonių reikia ir mūsų kraštui!
Sugrįžtame prie žmonių, kuriems ne apsiturtinimas valdžios gėrybėmis, o Lietuvos laisvė rūpėjo. O laisvės kovotojus naikinę savo karjerą tuo metu pradėjo…

Jiezno bolševikų veikla 1946 – 1949 m.
Vartau šūsnius dar niekieno rankos neliestus nusikalstamos kraštui ir visai Lietuvai – LKP (b) Jiezno valsčiaus dokumentus. Jie dar labiau paryškina sunkias tautai ir kraštui istorines aplinkybes. 1945 metais susikūręs krašto bolševikų štabas buvo negausus. Jame vyravo MGB, milicijos, valsčiaus vykdomojo komiteto pareigūnai, atvykę iš Rusijos. Valsčiaus partiniam komitetui vadovavo rusas Korobko, vėliau jį pakeitė visiems žinomas valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas. Rodinas, Degtiariovas, Mitrofanovas, Balzūrinas, Maslenikovas, Mironovas, Novikovas mokė kraštą kaip kovoti su „buožiniais priešais“, priešiška katalikų dvasininkija“, „miškuose

Gimnazijos direktoriaus 1947 10 28 P.Liso įsakymas.

išsilaikusiems vokiečių fašizmo rėmėjais“ kovoti (LYA, f.742, b.1, p.1). Bolševikai kartu su buvusiais keturiais komjaunuoliais siunčiami paskutinių grūdų iš valstiečių atimti, vykdyti rinkiminę agitaciją ir pačius rinkimus „pravesti“ (daugelio neatvykusių balsus sumesti – V.K.), tremiamų žmonių turtus skaičiuoti, sovietų šventes minėti ir paskaitas apie „didįjį pasaulio tautų draugą J.V.Staliną“ skaityti.
Bolševikai piktinosi, kad Liciškėnuose ir Sobuvoje 1946 m. rinkimai į TSRS AT kaimo žmonių buvo ignoruoti, kad „silpnas idėjinis darbas Kisieliškėse, Daukantuose, Vėžionyse“ (Ten pat, p.2). (Tuos kaimus iš esmės kontroliavo krašto partizanai – V.K.).
1948 m. stalininės partijos gretas pradėjo pildyti stribai, kurių Jiezne ir krašte buvo penkios dešimtys, milicininkai. Vienok, stalinizmo pasekėjų gretos neišaugo, nesiekė net dešimties narių. Lietuvos partizanai šiems tautos dvasios naikinimo narkotikams kelią užkirto. Tik palaužus partizaninį judėjimą 1953 m., pasipylė šūsnys besiprašančių komunistinės aušros pasitikti, saldaus valdžios kąsnio paragauti… (LYA, f.2896, b.2, p.27-28).
Priešinimasis bolševizavimui Jiezno krašto mokyklose
Nežiūrint bolševikų pastangų, jiems net 1949 m. pabaigoje nepavyko padaryti įtakos krašto švietimui. Moksleiviai dar buvo tėvų auklėjimo įtakoje. Mokyklos ne kartą buvo Jiezno valsčiaus LKP(b) komiteto nuolatos svarstomos ir kritikuojamos. 1949 m. Jiezno gimnazijoje iš 378 pionieriško amžiaus pionierių buvo tik 30, iš 201 komjaunuoliško amžiaus komjaunuolių buvo 22, nors per kelerius metus organizacija išaugo nuo 4 narių Sovietų buvo sukritikuotos pradinių klasių mokytojos Krušnauskaitė, Pakrosnytė, o ypač

JLKB narių – 4 klasės gimnazistų mokymosi dienynas – 1945 m.

Sobuvos mokytoja Ambrazevičiūtė (Ten pat, p.22). Bolševikų susirinkimuose net 1950 m., jau Jiezno rajono laikotarpiu, ypač daug kritikos buvo pažerta Jiezno gimnazijai: „Trūkumai yra gimnazijos vadovybės. Iš mokytojų blogai dirbo Gobis, Tubutytė, Tarvydaitė, švietimo skyriaus vedėjas drg. Gelžinis visai nedirba. Geriausiai dirba direktorius Lisas, mokytoja Mieldažytė (Ten pat). Švietimo skyriaus vedėjui buvo priekaištaujama, kad jis net mokytojų konferencijos metu nekalbėjo apie komjaunuoliškų eilių augimą (Ten pat).
1950 m. vykusiame partijos narių susirinkime viską akcentavo Jiezno MGB skyriaus viršininko Mitrofanovo žodžiai: „Mes volkomo posėdyje nepripuolamai jus išklausome. Jūs auklėjate jaunąją komunistinę kartą. Kas mūsų gimnazijoje dedasi? Dar yra tokių komjaunuolių, kurie yra tik tuo vardu prisidengę, kaip pavyzdžiui mokytojas Grinkevičius. Todėl ir gaunasi visokių lapelių klijavimas ir t.t. Gimnazijos vadovybė yra tiek apsileidusi, kad mažai į tai kreipia dėmesio“ (Ten pat).

Vaikystės rakursas į Strazdiškes
Sovietmečiu mūsų istorinė atmintis buvo okupantų ir jų parankinių užtemdyta. Bet mes net ir tada girdėjome apie Lietuvos savanorius. Žinojome, kad Strazdiškės – krašto savanorių Meka. Čia iki mirties gyveno Stasys Jakimavičius, Juozas Beržinskas, Aleksas Pranskevičius, Jonas Oželskas. Žemes Strazdiškėse turėjo savanoriai: Jonas Adomaitis, Kazys Stanevičius. Deja, tema apie Lietuvos partizanus ir pogrindininkus buvo tabu arba pasireiškė tik laisvės kovotojų niekinimu… Mano anapilin išėjęs tėvukas dažnai būdavo pas Strazdiškių darbštuolius Valatkas, dažnai prašydavo

Vytautas Valatka (Nr.5) krepšinio aikštelėje tremtyje.

kolūkio vairuotojo Algio Valatkos pagalbos asmeninio sklypo bulvių ar obuolių derliaus transportavimui į Vilniaus ar Kauno turgus. Net pats Valatka Algis, Vytauto brolis, geras ir paslaugus žmogelis mane dažnai pamatydavo žingsniuojantį iš mokyklos ir pavėžėdavo nuo miestelio iki Liciškėnų. Bet nei jis, nei tėvukas apie Valatką Vytautą, Jaunųjų laisvės kovotojų būrelio narį ir jo slogią tremtį, neprasitarė. O ir pačioje Valatkų šeimoje ši tema nebuvo garsinama. Vytauto Valatkos dukters, Jiezno gimnazijos vyr. bibliotekininkės Vitalijos Rudienės žodžiais tariant, buvo kalbama tik apie kažkokį tėtės parašytą eilėraštį, dėl kurio šis pateko į kalėjimą. Aišku, kad nebuvo jokio eilėraščio, bet buvo aktyvi Lietuvos patrioto veikla.

Dukters Vitalijos žodis
„Papasakoti apie savo tėtį Vytautą Valatką galiu labai mažai. Su juo išsiskyrėme, kai broliui buvo 14, o man – 16. Jis Anapilin iškeliavo tuomet, kai Lietuvos laisve net nekvepėjo (1978 -aisiais).
Į saugumiečių rankas tėtis pakliuvo iš mokyklos suolo, todėl nei jo mokyklinių užrašų, nei dienoraščių vartyti neteko. Jei ir buvo tokie, tai galbūt liko tėviškėje Strazdiškėse. Močiutė mums perdavė iš Sibiro tėtės parsivežtas labai brangias relikvijas – iš duonos padarytą rožinį, iš dantų šepetėlio padarytą kryželį.
Dar vienas labai brangus daiktas – iš Sibiro atsiųsta krepšininkų fotografija (tėtė – 5 numeris). Ją teko matyti filme ,,Kita svajonių komanda“. Jau Anapilin išėjusios močiutė ir teta prisimindavo: ,,Vytui leido perduoti siuntinuką iš namų į tuometinę saugumiečių būstinę Jiezne“.
Broliui ir man, tarybinių laikų moksleiviams, mažiems esant, tėtis apie savo praeitį prasitardavo labai taupiai, bijojo mums pakenkti, nenorėjo, kad kam nors prasižiotume.“

Valatkų šeima
Vytauto Valatkos tėvukas Jurgis, kilęs iš Birštono apylinkių, gimė 1897 m. Vytauto Valatkos mama Marija, d. Mataušo, gim. 1894 m. Čia, buvusiame Jiezno dvaro kaime, nuo 1924 m. pavadintame Strazdiškėmis, netoli Jiezno ežero ir gimė visi Valatkų vaikai. Genė – 1924 m., Vytautas – 1930 m., Algis – 1932 m., Sigitas – 1940 m. Šeimoje taip pat augo Vytauto sesuo Valatkaitė – Pempienė Adelė, gim 1926 m. Šeima buvo mažažemė, turėjo tik 3,66 ha žemės, namą, ūkinius trobesius, 1 karvę, 1 kiaulę (Ten pat, p.205).

Vytautas Valatka pogrindinėje kovoje

Vytauto Valatkos tremties kryželis.

Kaip gali jaustis Vytauto Didžiojo metais gimęs jaunuolis, kai okupantai trypia tai, ką jis matė savo akimis, girdėjo iš tėvų, kaimo senolių ir pamokslų bažnyčioje? Jis galėjo tik neapkęsti sovietų ir jų talkininkų naikinusių Lietuvą.
1945 metais rudenį Vytautas buvo Jiezno gimnazijos ketvirtokas. Vieną dieną prie jo po pamokų priėjo klasiokas Vytautas Melenkevičius. Jis papasakojo, kad klasėje veikia aktyvi patriotinė organizacija, Jaunųjų laisvės kovotojų būrelis (JLKB). Pakvietė prisijungti. Valatka sutiko. Melenkevičius jam davė ant atsinešto lapelio surašytą slapyvardį „Kadagys“. Melenkevičius, pogrindinės organizacijos vadovas, kaip Valatkai išrašė organizacijos nario pažymėjimą, kurį šis paslėpė kluone po šiaudais. 1947 m. vasarą Vytautas Valatka žvejojo Jiezno ežere. O jo tėvas tuo metu kluone tvarkė šiaudus. Radęs tą pažymėjimą, aišku, nenudžiugo. Jį sunaikino (Ten pat, p.242).
Nuo 1946 metų prasidėjo aktyvi Vytauto veikla platinant partizanų atsišaukimus ir Dainavos apygardos partizanų laikraščius. Vaikinas iš Strazdiškių daugiau kaip 10 kartų platino partizanų atsišaukimus ir tris kartus Dainavos apygardos partizanų laikraščius (Ten pat, p.233-234).
Vytautas daugiausia bendravo su organizacijos vadovu Vytautu Melenkevičium. Periodiškai šis aprūpindavo klasioką partizanų atsišaukimais. Keletą kartų Vytautas Valatka juos yra sava ranka padauginęs, perrašęs. 1946 m. Vytautas Valatka gausiai išplatino atsišaukimus, raginančius nedalyvauti TSRS AT rinkimuose (LYA, f.k-58, ap.1, b.42931/3. p.243).
Vytautas Valatka keletą kartų atsišaukimus gavo iš Damijono Randžio. Šis vaikinas jam buvo autoritetas, nes jis palaikė glaudžius ryšius su partizanais Vladu Kimantu – Girėnu, Vladu Vansevičiumi – Spyruokliu. Jonu Čiupu – Ėgliu. Vladu Bunevičiumi – Berželiu, Motiejumi Jaruševičiumi – Lakštingala. Jonu Valatka – Kardu. Vytautas taip pat matė Damijoną su šautuvu, žinojo, kad per karinio apmokymo pamokas šis sugebėjo pakeisti kai kurias automatinio ginklo detales (Ten pat., p.244-245).
Vytautas turėjo svainį komjaunuolį Petrą Pempę, kilusį iš Liciškėnų, dirbusį Jiezno valsčiaus sekretorių, aktyviai dalyvavusį visose valdžios akcijose… 1947 m. Vytautas jam davė paskaityti partizanų laikraštį „Laisvės varpas“. Svainis jį perskaitęs sudraskė. Į klausimą, kur jis laikraštį gavęs, Vytautas atsakė: -Radau. (Ten pat, p.234).
Svainis neišdavė. Šio likimas tragiškas. Jį nušovė 1948 m. Liciškėnuose, Lauryno Ligeikos sodyboje, besiruošiant medžioklei, nežinomi vyrai, galėjo būti ir partizanai. Radę pas Petrą Pempę pistoletą ir valdišką pažymėjimą, jie į šį nukreipė pistoletą. Iki šiol atsimenu Apolonijos Pempienės, mano senelio sesers amžinus, iki ašarų priekaištus vyrui Adomui Pempei, pirmos, 1920 m. Jiezno valsčiaus tarybos sekretoriui: – Nebūtum sakęs jam eiti dirbti sekretoriumi, turėtumėm ir dabar Petrą…
Svainio mirtis niekaip negalėjo pakeisti Vytauto idėjinio nusistatymo. Jis du kartus 1947 ir 1948 metais aukojo atitinkamai 15 ir 3 rublius partizanams remti.
Dažniausiai Vytautas atsišaukimus išklijuodavo Jiezne, Liciškėnuose ant telefono stulpų, ant pakelės medžių.

Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas