Viltis žalioje verbos šakelėje…

Didžiojo Prisikėlimo Džiaugsmo Laukimo paskutinę savaitę pradėsime Verbų sekmadieniu. Žalia kadagio šakele, grįžę į namus po Šv. Mišių, paliesime ir negalėjusiuosius dėl įvairių priežasčių nuvykti į bažnyčias. „Verba muša, ne aš mušu, už nedėlios ir Velykos“, – sakysime, primindami, jog atbunda žmogus, žemė, dangus, kad viltis yra žalioje spalvoje – kiekvienam vis sava. Kaip ir laukimas.
O metų spalvų paletės būta įvairios. Nuo Trispalvės iki neapykantos… Nuo purvo iki balto sniego, nes gyvenimas įvairiaspalvis. Todėl ir Laukimas skirtingas. Paskutinę savaitę iki Šv. Velykų vieni skiria dulkėms iš kiekvienos kertės išvalyti, kiti gi sako, jog ne dėl dulkių gyvena, ir leidžia sau vietoj namų ruošos darbų pasivaikščioti pušyno ar pajūrio takais. Jie nori pabūti vieni. Susikaupę Laukime, pamiršę pilką kasdienybę, nesureikšmindami, kokiomis spalvomis nudažys ir kiek suvalgys margučių… Išjausdami kiekvienos Didžiosios savaitės dienos Paslapties didybę jie turi savo tradicijas ir jų laikosi…
Bus daug lėkimo po prekybos centrus, kurie jau vilioja įvairiomis akcijomis. Lyg jų nebus po Velykų… O sutikti pažįstami, kurie turi savo „darbo vietas“ šalia konteinerių, labai laukia švenčių, mintija, kad bent skaniai pavalgo… „Stačiau „pilis“ valdžioje buvusiems, Nepriklausomybę kūrusiems. Ne, ne Lietuvoje, ten, kur jūra sūresnė ir saulė visad šviečia. O šiandien užėjau į parduotuvę pasiskolinti žirklučių. Gera pardavėja. Padovanojo. Susitvarkiau save šiek tiek. Taip ir baigsiu gyvenimą viename pastate be langų… Bet laukiu Velykų. Atsimenu, kaip pats pjaustydavau lygiomis smulkiomis dalimis baltą mišrainę, atsimenu, ir kaip būtinai į verbą greta kadagio šakelės įdėdavau tujos. Mama sakydavo, kad būtent šventinta tuja saugo nuo įvairių baimių… O gal nueiti į Mišias. Paieškosiu naktimis tujos šakelių, vis tiek nemiegu – laukiu mirties. Bet šį rytą nepažįstama pardavėja man suteikė vilties. Gal verta gyventi? Bijau eiti išpažinties. Daug negero padariau sau ir artimiausiems. O gal gaučiau palaiminimą Didįjį Ketvirtadienį ar Penktadienį?“ – pasvarstė..
Dievas myli visus vienodai. Atleidžia paklydusiems įvairiose kryžkelėse ar širdies labirintuose… Ir ragina Didžiąją savaitę suvokti patiems, kuriame savo gyvenimo kelionės posūkyje padarėme klaidą, ką reikia ištaisyti. Gal palaistyti tik išdžiūvusią gėlę ar suteikti vilties jos netenkančiai sielai?.. Tik žodžio, tik prisilietimo širdies spalva reikia tiems, kurie baigia prarasti tikėjimą meilės stebuklo galia. Tik ištiestos pagalbos rankos reikia tiems, kurie neišgali įpirkti brangių vaistų, būtiniausių maisto produktų… Ir tik paimti už rankos tuos, kuriuos mylim, ar meilės stokojančius. Tiek nedaug tereikia.
O kodėl tiek daug nemylinčių savęs, artimo, ar savo šalies?.. Kodėl tiek daug sergančiųjų sielos bei kūno ligomis? Kur slypi nemeilės vieni kitiems priežastys? Atsakymo verbos šakelėje nesurasim. Jis kažkur tarsi aukščiau mūsų… Dar savaitė, dar daug laiko, kad suprastume savo Laukimą – džiaugsmingą ar liūdną, bet viltingą, kad atbusime siela, o verbos šakele paliesti bei švęstu vandeniu pašlakstyti tapsime sveikesni ir tikėsime, kad žalios spalvos prisipildžiusios mūsų širdys ir žemė padės įvykti stebuklui. Juk ryt dar ir Blovieščiai – Gandro diena…
Palma