Anksčiau gyvenę kaimiškojoje gyvenvietėje ir miestelėnų vadinti „kalniečiais“, Birštono vienkiemio gyventojai nuo praėjusių metų lapkričio – jau kurorto gyventojais. Vienkiemio gyvenvietė tapo Birštono miesto dalimi. Tad į ataskaitinį susirinkimą atėjusiems seniūnijos gyventojams, tarp kurių didžiumą sudarė būtent vienkiemio žmonės, matyt, labiau rūpėjone ne ataskaitos, bet su statuso pasikeitimu susijusios permainos.
Birštono svivaldybės administracijos Architektūros ir kraštotvarkos skyriaus vedėjo Manto Michaliunjo teigimu, pasikeitus miesto riboms, ir teritorijai ant kalno atsiveria didesnės perspektyvos. Visų pirma dėl to, kad nemaža dalis buvusios gyvenvietės nėra Nemuno regioninio parko ribose ir jai negalioja daugelis apribojimų, sunkinančių parko teritorijoje gyvenančių žmonių gyvenimą. Tad, pasak M. Michaliunjo, čia yra visos galimybės daugiabučių namų statybai. Architektas kvietė gyventojus būti drąsesniems, griauti tuščius tvartus, tvarkytis sklypų 
dokumentus ir vėliau sklypus parduoti norintiesiems užsiimti daugiabučių gyvenamųjų namų statybos verslu.
Naujos perspektyvos atsiveria ir taip vadinamo „Žaliakalnio“ (ganyklų) teritorijos plėtrai. Ji taip pat, sutvarkius infrastruktūrą, gali tapti patrauklia gyvenamąja teritorija.
Pristatydamas rengiamus kurorto ir visos savivaldybės bendruosius planus, M. Michaliunjo kvietė gyventojus būti aktyvesniems juos aptariant, teikti pasiūlymus, nes planai rengiami dešimčiai metų, tad vėliau jų koregavimas bus labai sudėtingas bei problematiškas. Pranešėjo teigimu, laisvesnes rankas statyboms turi Geležūnų ir Būdų gyvenviečių žmonės, gi kituose regioninio parko teritorijoje esančiuose kaimuose galioja labai griežti apribojimai, pavyzdžiui, visai negalima Nemajūnų plėtra.
M. Michaliunjo taip pat paminėjo, kad Susisiekimo ministerija jau pradėjo pėsčiųjų viaduko ties vienkiemiu projektavimą, kad atsiras naujos dviračių takų jungtys visos seniūnijos teritorijoje.
Trumpai priminusi apie svarbiausius praėjusių metų darbus, Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė savo kalboje daugiau dėmesio skyrė šių metų planams. Tarp būsimų svarbių darbų ji paminėjo ir vandentiekio įrengimą Nemajūnų kapinėse, vienkiemio lopšelio – darželio renovacijos, seniūnijos kelių tvarkymo ir kitus. Beje, kad keliai vienas iš didžiausių galvos skausmų savo ataskaitoje pažymėjo ir seniūnas Jonas Kederys.Seniūno teigimu, problemų pridaro ne tik orai, bet ir žvyrkelių nesaugantys miškininkai, kai kurie ūkininkai.
Susirinkime nemažai diskutuota dėl to, ar vienkiemyje turi veikti medicinos punktas. Gyventojų nuomone, jo reikia, ir tokio, kuriame dirbtų nuolatinis darbuotojas. Pasak kalbėjusių savivaldybės administracijos gydytojos Eglės Grinevičienės ir PSPC gydytojos Eglės Pakaminienės, problemos sprendimas pakankamai sudėtingas, jam išspręsti reikės ir politikų pritarimo. Mat punkto veikla būtų nuostolinga, nes prie Birštono pirminės sveikatos priežiūros centro yra prisirašiusi tik nedidelė dalis vienkiemyje gyvenančių žmonių. Prisirašiusiųjų prie Prienų PSPC ligonių kasos skiriamos lėšos ir keliauja į Prienus.
Merės N. Dirginčienės manymu, Tarybos nariai tikriausiai pritartų dalies lėšų kompensavimui, tačiau labai svarbu išspręsti ir dar vieną klausimą – rasti specialistą, norintį dirbti. Ji kvietė ir gyventojus, beje, su didele nostalgija prisimenančius savo „daktariukę“ Žibienę, apie tai pagalvoti, kaip ir apie prisirašymą prie Birštono PSPC. Tuomet, gydytojos E. Grinevičienės teigimu, sutrumpėtų ir laikas dantų protezavimui. Mat eilės dantų protezavimui sudaromos pagal gyvenamąją vietą, o lėšos skiriamos pagal prisirašiusiųjų skaičių.
Susirinkimo metu gyventojai pageidavo ir aktyvesnio policijos darbo, kėlė palaidų šunų problemą, reiškė pretenzijas dėl atsiskaitymo už atliekų surinkimą. Į kai kuriuos iškeltus klausimus buvo atsakyta susirinkimo metu, į kitus pažadėta parengti išsamius atsakymus ir informaciją paviešinti. Tarp jų – ir dėl autobusų važiavimo. Gyventojai nori, kad maršrutu Birštonas – Kaunas važiuojantys autobusai bent kelis kartus užsuktų ir į vienkiemį, o važiuojantys į Vilnių autobusai sustotų ir ant kalno.
Ramutė Šimukauskaitė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“