Mielai dalijasi laiku, džiaugsmu, meile, patirtimi…

Jau rašėme, kad birštoniškė Birutė Lučnikovienė minėjo gražų 90 metų jubiliejų. Šiandien ji dalinasi mintimis apie savo gyvenimo kelią.
Birutė gimė prieš devyniasdešimt metų Elenos ir Antano Stagniūnų šeimoje, Leičiškių kaime, Gudelių apylinkėje. Šeimoje augo ji ir du broliai. Su ašara akyse Birutė mena akmeninį rūsį kieme per karą, kur visi slėpėsi. „Ir dabar viską matau ir girdžiu, kaip buvo“, – mintimis nuklysta į tą dieną, kai pabėgęs iš kariuomenės namo sugrįžo vyriausias brolis. „Kurkit pečių, nes užkrėsiu utėlėm,“ – paprašė tik įėjęs. Visus rūbus ir batus sudeginom, kiek tų gyvūnų ten buvo daug, tada tėvelio rūbais aprengėm“, – apie brolį partizaną pasakoja sesuo. Sako, jog jį slėpė net vištidėje. Užėję stribai ir ten jo ieškojo, niekaip nesupratę, ko tos vištos kreksi. Tačiau praėjus kiek laiko, jį beskubantį į pasimatymą su iš tremties pabėgusiomis mama ir sese Birute, kelyje Garliavos link kankino, o vėliau nušovė… Kaip partizano brolį, suėmė ir jaunesnįjį, išvežė į Rusiją, į kalėjimą. Birutės rūpesčiu, jis grįžo anksčiau, dar padirbo kolūkyje kelerius metus ir dėl ligos mirė.
Prieš penkiolika metų įsikūrusi Birštono kurorte gerbiama Birutė šiandien džiaugiasi užaugintais, savo gyvenimus sukūrusiais, iš Lietuvos neišvykusiais savo vaikais – dukra Edita, sūnumi Sigitu, anūkais, iš kurių Karolis – dažnas svečias bei pagalbininkas močiutei, nes savo gyvenimą sukūrė arti Birštono. Atvykusi gyventi į kurortą, moteris greit įsijungė į aktyvią „Bočių“ veiklą, dainavo chore, kol jėgos leido. O šiandien jubiliatė sako, kad nuo pradžios iki pabaigos perskaito prenumeruojamą „Tremtinį“, rajoninį laikraštį ir, pasak jos, „aibes knygų“.
Besidalindama mintimis, tikrai negailėdama savo laiko, Birutė vis žvilgtelėdavo į televizorių. „Laba diena, Lietuva“ per LRT televiziją, pasirodo, jubiliatei labai svarbi laida, kaip ir kitos žinios, publicistinės laidos ar gražūs koncertai. „Man dar rūpi ir svarbu viskas, kas vyksta ir Lietuvoje, ir Europoje“, – patikina ji ir užsimena, kad baigė skaityti antrą knygą apie šaunią moterį Galiną Dauguvietytę. O tų knygų perskaitytų tikrai labai daug jos gyvenime. Kaip ir prirašytų dainų sąsiuvinių, sudainuotų lietuviškų dainų ar iškeptų labai skanių tortų. Ir jų receptų, ir dar daug kitokių – didelėje knygų lentynoje… Kaip kad be galo daug gerų žmonių talpina ir pačios jubiliatės gyvenimas, kuriuo ji tikrai nesiskundžia. Meile kitiems spindi moters akys, kai užsimena apie drauges iš Utenos, Klaipėdos, Trakų, Vievio, Marijampolės ar Birštono, su kuriomis artimai bendrauja ir šiandien. Kartu daug išgyventa, švęsti gimtadieniai ir kitos šventės, dainuotos artimos širdžiai dainos ir kartu apverkti iškeliavę į Amžinybę artimiausi žmonės. Sako, jeigu Birutė negali nuvykti į laidotuves, draugė telefonu jos paprašo namuose sukalbėti poterėlį už brangų žmogų…
Su viso gyvenimo draugėmis ją sieja ir tremtis. Žinoma, kiekvienos jų gyvenimo patirtys skirtingos – kaip ir nevienodai tekantis gyvenimas. Verčia Birutė išsaugotus pageltusius archyvinius dokumentus, kur pažymima, kad į Permės Belojevo rajoną iš Leičiškių kaimo ji buvo išvežta 1945 metais rugpjūčio 30 dieną. Taip sutapo, kad 1946 metų vasario 16 dieną Birutė su mama iš tremties pabėgo. Joms pagelbėjo dar Permės stotyje sutikti kareivukai. Mama susikalbėjo rusiškai. Taip abi priėmė į traukinį. Birutę, neturinčią dokumentų, traukinyje apklojo šineliais. Sutapo, kad traukinys ne tik iki Maskvos, bet ir iki Vilniaus, ir iki Kauno, kuriame jos turėjo giminaičių, parvežė. Birutė baigė tris kursus mokytojų seminarijoje, papildomai užsidirbdavo sukdama pjaustytą tabaką, o jos mama tuo metu Garliavoje pas pusbrolį kepė duoną. Tėvelis buvo likęs Sibire, kur su niemkute, Birutės teta, dirbo lentpjūvėj. Pamažu visi prasigyveno, ir jos čia, Lietuvoje, ir tėvelis Sibire – pasistatė namą, nusipirko karvę.
Birutę iš Kauno išsiuntė mokyti vaikų į kaimuką netoli Garliavos. Čia ji įsikūrė, padedama tėvelio pusbrolio sutvarkė mokyklą. Tik neilgam. Matant mokiniams, kurie šaukė: „Neatiduosim“, buvo suimta mokykloje ir išvežta į Marijampolės kalėjimą, kur jau buvo uždaryta ir pasiligojusi Birutės mama. Po dviejų mėnesių išvežė į Archangelsko kalėjimą. Birutė nenusileido ir sugebėjo įtikinti, kad ir ją vežtų ten, kur mama. „Kalėjime turėjau autoritetą“, – šypsodama prisipažįsta. Ir pasakoja, kaip „išsisuko“ ir pateko dirbti į virtuvę, o ne į mišką. Dirbdama virtuvėje, sako, cukraus savo normą visada mamai parnešdavo, kuri sirgo, todėl jos į darbą nevarė. Kalėjime buvo netoli ir vyrų lageris. Valgyti ateidavo toks šnekus kareivukas. Netrukus paaiškėjo, kad jis buvo estukas, įsižiūrėjo ir ilgam įsimylėjo gražią lietuvaitę. „Išmokinau aš jį ir lietuviškai, – prisimena Birutė. – Labai geras žmogus buvo. Ir išėjęs siuntinius siuntė, ilgus laiškus rašė. Daug rašė ir neužmiršti prašė“… Gaudavo Birutė laišką ir iš Lietuvos. Ir nutarė, kad pažado estukui neduos, nes nežinia, kas gali nutikti kalėjime. Iš Archangelsko kalėjimo mamytę paleido pirmą. Ją pasiėmė tėvukas į naują namą Permėje, kur kiek vėliau atvyko ir dukra Birutė. „Tremtis yra tremtis“, – sako ji ir mena, kiek daug lietuvių čia sutiko. Įsidarbinusi valgyklos, šiuo metu galima būtų sakyti, jog restorano, direktore, ji ėmė organizuoti lietuvių dainų ir šokių ratelius, į kuriuos susirinkdavo labai daug lietuvių. Dirbant kasininke, prie langelio priėjo gražiai nuaugęs vyras, pašnekino lietuviškai. Netrukus jis pakvietė Birutę kartu pasivaikščioti, su savimi turėjo ir ginklą. Kiek paėjęs, sako jai: „Jei nušausiu skrendantį paukštį, tu būsi mano žmona, ginklą padėsiu iškart“. Taip ir atsitiko, tik Birutė nepamena, koks tas paukštis buvęs. Permėje jiems gimė pirmagimis Sigitėlis, kurį į Marijampolę parvežė tėvukai, o Birutė su vyru dar liko laukti 13 -tojo atlyginimo. Jos vyras buvo labai darbštus. Todėl ir grįžę į Suvalkijos centrą, greitai įsikūrė gautame keturių kambarių bute. Birutė dirbo buhaltere Konservų fabrike, vėliau kaip gera darbuotoja buvo pakviesta dirbti į Grūdų produktų kombinatą, neakivaizdiniu būdu studijavo teisę. Šeimos gyvenimą po dešimties metų papildė dukros atėjimas. Gyvenimas gražus, įdomus tęsėsi, kol įsisuko ligos, artimųjų mirtys. Po pranašingo sapno Birutė neteko mamytės, vyro.
Jau aštuonerius metus moteris gyvena našlės gyvenimą. Nors buvo dar bandymų užkariauti jos širdį, bet, kaip sako ji pati, kam apie meilę garsiai kalbėti. O gal ji būna tik kartą gyvenime? Atrodo, lyg paslaptį turėtų savo širdies, kaip kad galbūt kiekviena moteris. Tyliai tik, paveldėtu iš mamos gražiu balsu jubiliatė paslaptingai šypteli ir paniūniuoja savo mėgstamą: „Neišeik neišeik tu iš sodžiaus, nepaliki žilvičių žalių, / be tavęs vakarai bus nuobodūs, be tavęs nebus sodžiuje dainų“… kad beklausant sukirba kažkur giliai: „ar gimtam kaime dar jaunimas dainuoja?“…
Taigi visą gyvenimą tarp žmonių gyvenusiai Birutei tariu ačiū už laiką, patirtis, meilę gyvenimui. Lai išsipildo visi palinkėjimai, telydi stipri sveikata, teskamba lietuviška daina jos širdžiai artimų žmonių draugijoje.
Palma Pugačiauskaitė

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *