Sugrįžkime prie neatliktų namų darbų

Savivalda, regionų plėtra, socialinė atskirtis – politikams ir valdininkams iš lūpų į lūpas einantys burtažodžiai. Nuo Vilniaus bokštų iki Pagėgių bambagyslės su gretima valstybe. Nacionaliniai dienraščiai ir įvairios priklausomybės rajonų žiniasklaidos priemonės keliolika metų tautai pranešdavo gerąsias naujienas – apie valstybės ir Europos Sąjungos lėšas, kuriomis pasinaudojo žemdirbiai ir jų organizacijos.
Padarysime kaimą Eldoradu, užsieniečiai veršis su savo pinigais, mums reikės tik juos (aišku, pinigus) paimti. Atkurtoji kaimo savivalda (Žemės ūkio rūmai) mokslininkų ir agrarinės srities specialistų pastangomis bandė transformuoti buvusios planinės ekonomikos ūkį. Turtingųjų Vakarų Europos šalių parama, skirta ūkininkų savivaldai kurti bei stiprinti, kažkaip prašapo, kaltųjų naujieji Lietuvos teismai pasigailėjo. Panašiai atsitiko ir su milijonine parama nacionalinei kooperacijai diegti. Visi matė traktorius, kombainus, įvairią įrangą pieno fermoms, o kai reikėjo deklaruoti jų atneštą naudą, pasirodė, jog viskas vėl kažkur nugarmėjo. Paramos gavėjai tik rankomis skėsčiojo.
Tada vienas politikos nelaimėlis leptelėjo, jog „visa esmė mūsyse.“ Supratome, jog reikia patiems mokytis ir žemdirbystės, ir verslumo. Pirmoji lygiai prieš 25 metus susikūrė Pieno gamintojų asociacija, kurios pagrindą nuo pat pradžios iki dabar sudaro prieniškiai ūkininkai. Vėliau atsirado kitos „šakinės“ asociacijos, vienijančios augalininkystės, daržininkystės, sodininkystės ir kitus, netgi sliekų ūkius. Ne visų visuomeninių organizacijų startas buvo sėkmingas: vieni jau turėjo „bagažą“ (žemės ūkio bendrovių atvejis), kitiems teko pradėti nuo nulio. Nuo pat pradžių netilo diskusijos dėl agrarinio sektoriaus strategijos. Vieni siūlė eiti vakarietiško modelio šeimos ūkių keliu, kiti pasisakė už stambų pramoninį agrarinį verslą, kuris sukuria kaime daug darbo vietų, mokesčiais paremia valstybę.
Gera ugnį kurti, kai yra kelmas. Taip sakydavo tėvas, perduodamas ūkį sūnui. Vienu metu Žemės ūkio rūmai buvo virtę diskusijų klubu. Iš visos Lietuvos suvažiavę rajonuose rezidavę valstybės išlaikomi savivaldos organizatoriai, ūkininkai ir jų asociacijų vadovai tardavosi dėl rengiamų teisės aktų projektų, balsuodavo dėl siūlymų, dokumentus veždavo į Seimą ir Vyriausybę. Žemės ūkio ministerija buvo suinteresuota turėti socialinius partnerius, kurie galėtų ne tik patarti, bet ir pritarti. Buvo surasti būdai „prisijaukinti“ žemdirbių savivaldą, nes nario mokesčiais išlaikyti asociacijas tapo problematiška. Tik kelios stambiuosius ūkius vienijančios organizacijos galėjo iš savo narių įnašų išlaikyti administratorius, kaupiančius informaciją apie agrarinę rinką, pasaulio ir šalies žemės ūkio produkcijos kainas. Nedaug investavusios kai kurios žemdirbių savivaldos organizacijos iš operatyviai gaunamos informacijos išlošė, pelnė autoritetą. Javų, daržovių augintojų, žemės ūkio bendrovių asociacijos savo įtaka ėmė lenkti visą likusiąją žemdirbių savivaldą. Keičiantis politinei konjunktūrai, ieškant nišos integruojantis į Europos ir pasaulio agrarinę rinką, vis dažniau iškildavo lyderių paieškos klausimas. Žemdirbių savivaldos organizacijos tapo svarbios ne tik verslo struktūroms, bet ir politikams. Viešai regimi geri vadybininkai, už kurių nugaros rikiavosi po kelis procentus žemdirbių, socialinių partnerių (elevatorių, pieninių, verslo įmonių savininkų) lėšomis keliavo ne tik į parodas užsienyje, bet ir poilsiauti egzotiškuose kraštuose. „Nemokamų pietų nebūna,“ – sakoma Suvalkijoje. Po tokių „ekskursijų“ (įprastai kasmet sausio mėn.) ūkininkai stebėdavosi netikėtai sumažėjusiomis žemės ūkio produkcijos supirkimo kainomis. Politikai irgi „paikino“ agrarinio sektoriaus nuomonę formuojančius asociacijų vadovus, pavyzdžiui, kaip atlygį visuomenininkui mokėdami solidų atlyginimą iš „projektinių lėšų“.
Žemdirbys nėra elgeta, jis gali susimokėti ir už narystę asociacijoje, ir už dalyvavimą mokymuose ar konferencijose. Tik dažnai jis atsimuša į visuomeninės organizacijos vadovo poziciją: siūlymu smaugti valdžią ir reikalauti iš jos pinigų. Vakarų šalių ūkininkai tokiu atveju protesto smaigalį nukreipia į prekybos tinklus, kurie Lietuvoje tebėra „šventa karvė“.
Narių gausa ir stebėtina gretų vienybe stebina šalies bitininkai. Iš bičių išmokę demokratinės tvarkos, jie savo organizaciją remia nario įnašais, susimoka už seminarus, mokymus, tradicinę šventę rugpjūčio pirmąjį savaitgalį. Žinios – brangiausias turtas, kuris duoda solidžią grąžą. Bičių šeimų ir bitininkų skaičiumi Lietuva sugrįžusi į sektoriaus klestėjimo laikotarpį prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
Neseniai iš Briuselio sugrįžę mūsų augalininkystės ūkių atstovai pasakojo apie ES aplinkosaugininkų kvietimą bendrijoje puoselėti bitininkystę. Vartotojai atšipo dantis nuo chemizuoto maisto, o bitės – natūralios gamtos sertifikatas.
Nesubalansuota mūsų žemdirbių savivalda – gardus kąsnelis politikams. „Ateikite pas mane atlikę savo namų darbus,“ – Jonavos suvažiavime sakė Premjeras.
Pastarąjį dešimtmetį savivaldos vairininku turėję būti Žemės ūkio rūmai dažnai tik „amortizuodavo“ iš žemdirbių gretų einantį protesto balsą ir nuolankiai išklausydavo Vilniaus. Mūsų krašto ūkininkai, ypač veiveriškiai, siūlydavo rinkti savivaldos mokestį – pagal deklaruotus hektarus, turimus galvijus ir pan. „Nėra įstatymo,“ – politinės valios stoka motyvuodavo tuomečiai ŽŪR vadovai. Iš nevilties bendra organizacija byrėjo, liko tik pavienės asociacijos, kuriose nuomonę formavo vienas ar keli žmonės. Šimtas keturiasdešimt tūkstančių šalies ūkininkų. Iš tribūnų aidi kalbos apie skurstantį kaimą ir penkis šimtus pelningai dirbančių ūkių. Žiniasklaida suskaičiavo kaimo milijonierius. Daugelis susigėstų dėl išpuoselėtų ūkių ar turimos žemės nuosavybės pavadinti turtuoliais: brenda fermose mėšlą, patys vairuoja traktorius, vaikus lenkia prie darbo. Tik užkalbinti jie prisipažįsta savo narystės įnašais paremiantys medžiotojų draugiją, „Rotary“ ar „Lions“ klubus, finansuojantys seniūnijų renginius. „Tylieji milijonieriai“ pritartų žemdirbių savivaldos mokesčiui. Tuomet nereikėtų raudonuoti dėl neatliktų namų darbų. Šiandieniame Seime dvi dešimtys ūkininkų, dar vakar dejavusių dėl politinės valios trūkumo racionalizuojant stiprią, motyvuotą žemdirbių savivaldą. Vakariečių pavyzdžiu priimkime įstatymą ir nutildykime rėksnius, reketuojančius valstybę išlaikyti jai oponuojančias struktūras. Po vieną eurą už hektarą – ir tuomet jau žemdirbiai kutentų padus pačių išlaikomiems savivaldos organizacijų vadovams.

Justinas ADOMAITIS

 

Rubrikoje Žemės ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *