Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Laisvės kovų barikadose. Jaunųjų laisvės kovotojų būrelis Jiezno gimnazijoje: tarp pogrindžio agitacijos ir partizaninės kovos 1946 – 1949 m. (I)

Net ir dabar laisvoje Lietuvoje būna, kad reikia iš naujo įrodinėti Lietuvos valstybingumo raidos esminius principus. Kartais pasitaiko, kad koks nors buvęs okupacinės valdžios trečios rūšies ar ketvirto porūšio veikėjas prakalbsta ir tau bando įrodinėti, kad būtent jie savo „partinėmis statybomis“ Lietuvai laisvę grąžino. Dargi pyksta, kad mes buvusių vaidmens neįvertiname ir pjedestalų jiems nestatome. Toks veikėjas 1988 – 1991 m. nebūtų išdrįsęs net žmonėms rodytis ir apie savo tiesas užsiminti. Pratūnoję tam tikrą laiką visuomenės dėmesio pakraštyje ir pasinaudoję tuo, kad mus palieka žmonės, tiesiogai matę sovietinį genocidą ir lietuviškos patriotinės dvasios naikinimą, bei pragmatiškas, energingas jaunimas, jie vėl politiniame helovyne apsireiškia. Buvę, kad ir smulkesni sovietinio aparato pontijai pilotai save net bando prilyginti mokytojams, gydytojams, advokatams, kultūros darbuotojams ir kitų sričių specialistams, kurie, net ir netekus valstybės, jos žmonėms dirbo. Tada tų buvusiųjų geranoriškam auklėjimui pasitelki nenuginčijamus istorinius faktus ir

Melenkevičius Vytautas.

pasakai, kas tie tų bronzinių pjedestalų ištroškę guru – sovietmečio „stebukladariai“. Juk jie tremtiniams į gimtąjį kraštą neleido grįžti, katalikų bažnyčią persekiojo, laisvės kovotojus niekino, jų teisėtos nuosavybės negrąžino, kitaminčius persekiojo. Ne Lietuvą kūrė, o jos dvasinius pamatus griovė…
Buvusiems viešpačiams niekas bloga nelinki. Tik gero, sveikatos ir tvirtybės. O kad sveikatos būtų, jie turėtų jau pradėti atsiminimus rašyti, anūkus ir proanūkius auklėti, „neužmirštamais“ laikais visuomenėje nesigėrėti ir savo buvimu valdžioje krašto žmonių neapsunkinti. Jau atėjo Jaunosios Lietuvos, išvaikytos po londonus, dublinus ar daugelį šalelių tolimiausių, laikas. Jaunime, atsibusk, sukrusk ir ištrūk iš nepasitikinčių Tavimi ir Tau vis dar diktuojančios, dažnai nesupratingos valdžios rankų. Jaunime, Jaunoji Lietuva, jau subrendo Jūsų laikas… Atsigręžk į pokario kartą, kuri neturėjo kito kelio, kaip tik spręsti Tėvynės likimą.
Taip nepaliaujamo istorijos virsmo akordai mus įtikinamais pavyzdžiais nukelia 70 metų atgal į tuos laikus, kai tuometinė Jaunoji Lietuva, moksleiviai, pradedant keturiolikmečiais, už savo tėvų žemės laisvę gyvybes, jaunystės džiaugsmą ir pirmąją meilę aukojo.

Jaunųjų laisvės kovotojų būrelis krašto laisvės kovose
1946 – 1949 m. Jiezno gimnazijoje veikė moksleivių pogrindinė organizacija, pasivadinusi minėtu vardu. Ji gimė, kaip krašto partizanų agitacinis padalinys. Jau 1945 metų pabaigoje Jiezno gimnazijos 6 b klasės mokinys Vytautas Melenkevičius, susipažinęs su daugeliu nacių okupacijos išleistų knygų bei tuo metu ėjusių laikraščių medžiaga, nusprendė įkurti pogrindinę moksleivių organizaciją. Bendraminčiu jis pasikvietė sokoniškį Dominyką Randį, jau tuo metu palaikiusį ryšį su partizanais. Būtent, Dominykas Randis Vėžiongiryje 1946 metų pradžioje buvo susitikęs su krašto partizanais, Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Margio grupės nariais: Pranu Sadausku – Perkūnu, partizanais Ėgliu ir Vijokliu. Šio susitikimo metu Perkūnas pasiūlė Jiezno gimnazijoje įsteigti jaunimo kovos už laisvę organizaciją ir ją pavadinti „Jaunųjų kovotojų už Lietuvos laisvę būriu“. Į šią organizaciją turėjo būti įtraukiami patriotinių pažiūrų jaunuoliai, o taip pat asmenys, nukentėję nuo sovietinių represijų. Žinoma, organizacijos įkūrėjai pavadinimą pakoregavo. Organizacija plėtėsi ir augo, vykdė kovinę veiklą, kol 1949 m. buvo emgebistų susekta ir jos organizacjos nariai suimti.
Šios organizacijos veikla didesniam krašto gyventojų ratui yra nežinoma. Organizacijos veiklą išsamiai yra nagrinėjęs biomedicinos mokslų daktaras

Dominyko Randžio moksleivio pažymėjimas.

Antanas Ragavičius (Antanas Ragavičius. Jaunųjų laisvės kovų būrelis – „Genocidas ir rezistencija“, 2012, nr.2(32), p.140-151). Šis tyrinėtojas taip pat yra labai detaliai aprašęs 1952 -1954 m. Jiezno gimnazijoje veikusios „Jaunųjų Jiezno partizanų organizacijos“ veiklą (http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB-0001:J.04~2010~1367170938565/DS.002.0.01.ARTIC). Vienok, tenka pastebėti, kad neaišku, dėl kokių priežasčių tyrinėtojas nepastebi jokio ryšio tarp šių organizacijų, Jaunųjų laisvės kovotojų būrelio bent informacinio poveikio po trejų metų susikūrusiai antrajai pogrindinei organizacijai. Juk Strazdiškių, Pikelionių, Sobuvos kaimuose gyvenę Jaunųjų Jiezno partizanų organizacijos nariai negalėjo nežinoti apie vyresnius jų kaime gyvenusius moksleivius pogrindininkus, prieš 3 metus suimtus, tardytus, nuteistus kalėti. Juk tos žinios kaime visiems buvo žinomos. Strazdiškėse Lietuvos savanorio Jono Adomaičio ir jo žmonos Onos šeimoje augo sūnus Vytautas – Audra (g. 1929 m.), priklausęs Jaunųjų laisvės kovotojų būreliui. Po trejų metų į Jaunųjų Jiezno partizanų pogrindinę organizaciją įsijungė jo brolis Antanas – Siaubas (g.1937 m.) (LCVA, f.743, ap.2, b.521,p.2).
Ar jaunesnis brolis galėjo nežinoti apie vyresnio brolio veiklą?
Istorizmo principai, susiję su priežastingumu, įvykių seka tyrinėjimuose labai svarbūs. Abi šios organizacijos savo kova prieš okupantus – labai svarbios. Kovos prieš okupantus laikais konkurencijos dėl organizacijos reikšmingumo juk nebuvo. Negalime jų priešpastatyti viena kitai, abiejų jų veikla kraujavusiai Lietuvai buvo svarbi. Bet šiuo metu yra paradoksali situacija: Moksleivių pogrindinio judėjimo pirmeivė, veikusi žiaurių represijų sąlygomis, išlieka beveik nežinoma, o visuomenei daugiau žinoma tik pirmosios poveikyje atsiradusi Jaunųjų Jiezno partizanų organizacija, veikusi 1952 – 1954 m. Tai nulėmė ir šios publikacijos problematiką. Kadangi Jaunųjų laisvės kovotojų būrelis yra glaudžiai susijęs su partizaniniu judėjimu krašte, šios organizacijos veiklą visų pastangomis reikėtų pažymėti Jiezno gimnazijoje kitais metais, minint Laisvės kovų sąjūdžio krašte 75 -metį. Reikėtų plačiau išryškinti šios organizacijos veiklą ir visus joje veikusius žmones, surinkti dar gyvų giminaičių ar klasės draugų prisiminimus.

Organizacijos susikūrimas

Penktokas gimnazistas Vytautas Nenartavičius 1947 m.

Sovietinė reokupacija ir genocidas sąlygojo Lietuvos partizanų pasipriešinimą krašte, prasidėjusį jau tik įžengus antrąkart okupantui 1944 m. rugpjūtį. 1945 m. pasipriešinimas okupantui persimetė į pradėjusias veikti gimnazijas. Jiezno moksleiviai pogrindininkai buvo gimę 1928 – 1931 m. Jie labai gerai prisiminė nepriklausomą Lietuvos valstybę, jos kariuomenę, jos tradicijas. Išaugę darniose, patriotiškose šeimose, auklėti darbu ir katalikų tikėjimo vertybėmis, jie negalėjo nei siela, nei protu priimti komunistinio mankurtizmo, melo, tautos naikinimo.
Jaunųjų laisvės kovotojų vedliu tapo šeštos klasės moksleivis Vytautas Melenkevičius. Jo tėvas buvo Vėžionių pradžios mokyklos mokytojas Juozas Melenkevičius. Namuose buvo radijo imtuvas. Nacių okupacijos metais Vytautas perskaitė 1942 – 1944 m. išleistą Lietuvių archyvą: bolševizmo metai. Jame jis rado pakankamai medžiagos apie sovietų žvėriškumus Rainiuose, Pravieniškėse, apie pirmąją 1941 m. birželio 14 d. sovietinę tremtį. Karo metais skaitė tuo metu leistus „Į laisvę“, „Ateitį“.
Susiformavęs tvirtu patriotu jis nusprendė imtis konkrečios kovos veiksmų. 1945 m. jis tikėjo, kad prieš sovietus karą pradės anglai ir amerikiečiai. Tad 1945 m. pabaigoje bendraklasiui Dominykui Randžiui pasiūlė sukurti pogrindinę kovos prieš sovietinius okupantus organizaciją Jiezno gimnazijoje. Vytautas Melenkevičius turėjo konspiracinį Ažuolo slapyvardį, o Dominykas Randis – Jaunučio. Dominykas Randis 1945 m. palaikė aktyvų ryšį su Kosto Malecko – Auksinuko partizanais, 1945 – 1946 m. veikusiais Jiezno ir Kruonio apylinkėse (LYA, f.k-58, b.42931/3, p.69). Šiam žuvus, Dominykas aktyviai palaikė nuolatinius ryšius su Vlado Bunevičiaus – Berželio partizanų būriu, o vėliau ir su partizano Motiejaus Jaruševičiaus – Lakštingalos vyrais. Apie šio patrioto dalyvavimą kovinėje 1948 m. lapkričio 8 dienos operacijoje Jiezne jau esame rašę.
Du kovos bendraminčiai nusprendė pasirinkti šiuos organizacijos tikslus: 1. Antisovietinė agitacija tarp gyventojų. 2. Materialinė ir organizacinė pagalba partizanams. 3. Sukurti gausią organizaciją gimnazijoje. (Ten pat, p.66).
Per tris 1946 mėnesius Vytautui Melenkevičiui pavyko į organizaciją įtraukti (užverbuoti) daugiau narių, pirmiausiai – Joną Marcinkevičių – Vijūną (Ten pat, p.61). Vėliau organizacijos tvarka į organizaciją įstojo Vytautas Nenartavičius – Dagilis, Vytautas Valatka – Kadugys, Mindaugas Barščevičius – Žvirblis, Vytautas Adomaitis – Audra, Bronius Jakutavičius – Lapė (Ten pat. p.44). Tik po pusantrų metų kandidatais į organizacijos narius tapo septintokai Algirdas Stanevičius ir Juozas Labukas.

Vytautas Nenartavičius – Dagilis pogrindžio gretose

Partizanų įspėjimas gimnazijos direktoriui P.Lisui.

Sobuvos kaimas mūsų krašte žinomas nuo 1534 m. Tai buvo viena pirmųjų Jiezno valdytojo, kunigaikščio Motiejaus Mikitinyčiaus valdų. Jau 1644 m. inventoriuose jau minima Nenartavičių pavardė. Tai – viena seniausių krašto giminių. 1942 metų duomenimis, Sobuvoje gyveno net 9 Nenartavičių šeimos. Savo šviesuoliškumu, darbštumu išsiskyrė Simano Nenartavičiaus šeima. Šeimos galva, žemdirbys Nenartavičius Simanas (gimęs 1893 m.) buvo baigęs 6 skyrių progimnazijos mokyklą. 1914 m. jis vedė 3 metais vyresnę Valatkaitę Marcelę (kai kur dokumentuose dar vadinama Marta) iš Žideikonių kaimo. Sutuoktiniai susilaukė 8 vaikų, bet du iš jų mirė (LCVA, f.R-743, ap.2, b.513, l.63-64). Užaugo šeši. 1930 m. gimęs Vytautas turėjo tris brolius: Antaną (g.1920 m.), Joną (g. 1922 m.), Mykolą (g. 1924 m.) ir dvi seseris: Oną (g. 1912 m.) ir Adelę (g. 1916 m.) (LYA,f.k-38, b.42931,p.249a).
Šios šeimos name tarpukariu, pokariu ir dar sovietmečiu glaudėsi Sobuvos pradinė mokykla, čia tarpukariu vyko klojimo teatro spektakliai. Nenartavičiaus Simano sodyba buvo žinoma, kaip gegužinių, o rudenį – ir talkų vieta. 1924 m. tuometinė Nenartavičiaus Simano šeima, kaip vidutiniokai, valdė 12 ha žemės (LCVA, F.1567, ap.3, b.61). 1949 m. atlikus vadinamąją tarybinę žemės reformą, prieš valstiečių nuvarymą nuo žemės turėjo 6,68 ha, 1 arklį, dvi karves, 1 avį ir ūkinius pastatus (LYA, f.5-58, b.42931/3, p.254). Tėvams ūkyje padėjo vyresni už Vytautą brolis Antanas ir sesuo Adelė. Brolis Jonas tuo metu dirbo Kauno stiklo fabrike ir mokėsi Žemės ūkio akademijoje, kitas brolis Mykolas – ūkiniu darbuotoju Birštono kurorte. Vyriausioji dukra Ona su mažamete dukra Ona gyveno Dukurnonių kaime. Jos vyras Kostantas Bieliauskas, buvusio sumaniai tvarkomo ūkio šeimininkas, buvo ištremtas į Sibirą.
Užaugęs tvirtoje patriotų šeimoje Vytautas negalėjo taikstytis su okupantais. Dar būdamas Jiezno gimnazijos ketvirtokas, 1946 m. sausio pirmomis dienomis jis po pamokų susitiko su vyresniu Vytautu Melenkevičiumi. Šis jam pasiūlė stoti į pogrindinę moksleivių organizaciją – Jaunųjų laisvės kovotojų būrelį. Sobuviškis sutiko. Partizanų kovai paremti tada jis paaukojo 5 tuometinių sovietinių rublių banknotą. Tada jis pamatė ir perskaitė pirmuosius Dainavos apygardos partizanų laikraštukus „Už Tėvų žemę“. Po dviejų savaičių Melenkevičius Vytautas jam išdavė pogrindinės organizacijos nario pažymėjimą. Šį pažymėjimą sobuviškis turėjo pasislėpęs tik jam žinomoje vietoje. Jis nuomojo kambarį pas jieznietį Valatką Juozą. Kai 1946 m. kaimyniniame Marijos Šaulinskienės bute emgebistai darė kratą, jis tą pažymėjimą saugumo dėlei suplėšė. Ir gimnazijoje, ir Naujoje gatvėje, pas ten gyvenusį Joną Kaškoną, ir Simano Nenartavičiaus sodyboje Vytautas Nenartavičius gaudavo platinimui naujus partizanų laikraščius ir atsišaukimus. Jis juos išplatindavo organizacijos nariams arba perskaitydavo klasės moksleiviams (Ten pat. p.265-. p.271). 1948 m. spalio mėnesį paremdamas partizanus Vytautas Nenartavičius paaukojo dar 5 rublius. Vytautas Nenartavičius ginklų, kaip ir kiti organizacijos nariai, neturėjo. Mokykloje tuo metu buvę direktoriai P.Lisas, A.Šilingas aktyviai diegė komunistines prievartos instrukcijas, vertė moksleivius vykti į kaimus ir dalyvauti rinkimų į sovietų valdžios organus agitacijoje. Dominykas Randis paslapčiomis ant gimnazijos direktoriaus kabineto stalo padėjo įspėjimą: „Įspėjimas piliečiui Petrui Lisui. Mes pakankamai turime žinių apie Tamstos darbus ir kalbas priešo naudai. Tuo einate prieš tautos interesus. Tat įspėjame Tamstą mesti tą pragaištingą darbą ir susitvarkyti, nes šiuo savo elgesiu pakenksite tik sau ir savo šeimai. Reik žinoti, kad kiekvieno Tėvynės išdaviko laukia vienas užmokestis – mirtis. Mirtis Tautos išdavikams – Partizanai“. (Ten pat. p.2-33, kalba netaisyta)

Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas

Rubrikoje Vakar, šiandien, rytoj.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *