„Sutiktiems žmonėms esu dėkinga už gyvenimo pamokas…“

Prienietei Angelei Redeckienei, kovo 13 dieną švęsiančiai garbingą 80 -ties metų jubiliejų, likimas nepašykštėjo malonių. Davė supratingus, mylinčius ir skatinusius mokytis tėvus – galbūt todėl ji per visą gyvenimą nuo tėviškės nenutolo… Apdovanojo darnia šeima – su vyru Ottu, užauginę dukrą Iną ir sūnus Rimantą bei Valdą, sulaukę 9 vaikaičių, šeimos židinį iki šiol kūrena kartu.

Padėjo pasirinkti mėgstamą mokytojos darbą, ja svajojo tapti nuo septintos klasės ir nenusivylė – auklėtiniai vis dar nepamiršta jos, pradžiugina skambučiais ir sveikinimais. Visą gyvenimą Angelę lydi aistringas pomėgis – dar studijų Vilniaus pedagoginiame institute metais paėmusi teniso raketę į rankas, jos nepaleidžia ir šiandien – du kartus per savaitę skuba į treniruotes, tai jai padeda išlikti jaunatviškai ir sportiškai.
Artėjant gimtadienio šventei, kurią jubiliatė paminės artimiausių žmonių, draugų, teniso klubo narių apsuptyje, su Angele Redeckiene kalbėjomės jos namuose Prienuose, Dariaus ir Girėno gatvėje.
„Iš visų žmonių, kuriuos sutikau savo gyvenime – senelių, tėvų, sesers ir brolių, giminaičių, savo vyro, ypatinga globa apgobusių vaikų, buvusių ir esamų kolegų, bičiulių sėmiausi stiprybės, tolerancijos, darbštumo, atsakomybės, pareigingumo, draugiškumo vienas kitam. Jų visų dėka tapau tokia, kokia esu dabar. Už tai jiems esu dėkinga. Dėkoju Dievui už visas man suteiktas malones, reiškiu dėkingumą ir savo dvasios vedliui monsinjorui Juozapui Užupiui, kuriam pirmaisiais Atgimimo metais padrąsinus ir sustiprinus, daugelį metų vaikus mokiau tikybos,“ – sklaidant albumus ir peržiūrint nuotraukas, svarbiausias pašnekovės gyvenimo liudininkes, kalbėjo A.Redeckienė.

Įbauginti, bet nepalūžę…
Angelė gimė 1938 metų kovo 13 dieną Prienuose, Kazimiero ir Agnietės Kačergių šeimoje, augo su broliais Kazimieru Rymantu, Juozu ir seserimi Irena Marija, kartu gyveno ir seneliai – Jonas ir Gendrūta (Gertrūda) Kačergiai. Savo tėvus ir protėvius Angelė mena kaip šviesius, išsilavinusius žmones. Savo atmintyje Angelė išsaugojo ir nerūpestingų, ir skausmingų vaikystės prisiminimų.
Pasakojant apie tai, ką šeimai teko išgyventi pokario metais, Angelei Redeckienei ne vienąkart suvirpa balsas. Pasibaigus karui, tėvelis, auksinių rankų meistras, uždarbiavo tai viename, tai kitame kaime, ręsdamas namus, mūrydamas krosnis, gamindamas duris ir langus. Tai užkliuvo enkavedistams, kurie nelauktai užgriūdavo į namus, ieškodami šeimos maitintojo, ir ginklu prie sienos remdavo mamą su mirtinai išsigandusiais vaikais…  

Kai teroras baigėsi ir gyvenimas tapo ramesnis bei sėslesnis, šeimą sukrėtė nelauktas smūgis. 17 – metis Angelės brolis Rymantas Kazimieras, Kauno kūno kultūros instituto studentas, 1951 metų kovo 4 dieną buvo suimtas ir nuteistas 10 metų lagerio už dalyvavimą jaunimo pogrindinėje veikloje. Pokario išgyvenimai palaužė vienintelio šeimos maitintojo tėvelio sveikatą – jis susirgo epilepsija ir ilgai gydėsi.
Nors šeimos ištekliai buvo riboti, pasak Angelės, didžiausias tėvų noras buvo išmokslinti vaikus – juos skatino baigti aukštąsias mokyklas, tačiau profesijų neprimetė ir pasirinkimo nevaržė.
Angelė baigė šalia namų esančią pradinę mokyklą, nuo penktos klasės mokėsi „Žiburio“ gimnazijoje. Kadangi gerai sprendė uždavinius, tapo reiklaus matematikos mokytojo Cezario Pšemeneckio numylėtine. Sovietmečiu vadinta vidurine mokykla, 1956 metų pavasarį gimnazija sudegė, todėl Angelei vienus brandos egzaminus teko laikyti Nemuno pakrantės žemutinėje aikštelėje buvusiame fizikos kabinete, kitus – pradinės mokyklos (dabar „Revuonos“) patalpose, jose vyko ir atestatų įteikimas bei išleistuvės.
Prieš porą metų šios laidos žiburiečiai Prienuose buvo susirinkę švęsti 60 -ąjį mokyklos baigimo jubiliejų, tarp jų – aktyvi Prienų visuomenininkė ir sveikuolė Janina Bredelienė, buvęs mokytojas ir Švietimo skyriaus vedėjas Algimantas Griška, Kovo 11 -osios Akto signataras Narcizas Liudvikas Rasimas Rasimavičius, pirmosios Vyriausybės energetikos ministras Leonas Ašmantas ir kiti garbingi, pasirinktoje darbinėje veikloje pasižymėję klasės draugai.
„Mokyklinį kelią pradėjome pirmaisiais pokario metais, paženklintais pasipriešinimu brukamai sovietinei ideologijai, čekistų persekiojimams, tremtimi. Įbauginti, bet nepalūžę laukėme to, kas buvo giliai paslėpta širdyje – Laisvės: vieni tyliai, kantriai atlikdami savo kasdienes pareigas; kiti drąsesni, motyvuoti, veiklesni, galbūt ne visada suprasti. Tik po 60 -ties metų, atvėrę savo mintis ir širdis, lyg iš naujo vienas kitą pažinome,“ – taip apie šį susitikimą rašė A.Redeckienė.
Kadangi Angelės širdis linko ne į matematiką, o į geografiją – susižavėjusi mokytojos Kaževaitės -Vyšniauskienės pasakojimais, ji norėjo keliauti, pamatyti naujų šalių – gavusi atestatą, įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą, studijavo geografiją ir biologiją.
Studijų laikotarpis buvo šviesesnis – iš kalinimo sugrįžo brolis. Tačiau, Angelės tikinimu, žmonės tapo atsargesni, labiau užsidarę. „Gyvenom Lietuvoje sklandžiusiomis Vėlinių nuotaikomis, išsiugdžiau „savisaugos refleksą“ – pasinėriau į sportą ir studijas, nes labai norėjau įgyti išsilavinimą,“ – prisimena A.Redeckienė.
Sportiška mergina susidomėjo sportu, tapo pirmąja instituto teniso rakete, nemažai laiko praleisdavo treniruočių stovyklose. Kartu su kitais studentais dalyvavo ekspedicijose Kaukaze, tyrinėjo uolienas ir įspaudus jose, studijų baigimo proga pėsčiomis praėjo Gruzinų karo kelią. Anot pašnekovės, didžiausia kurso avantiūra tapo kolektyvinė išvyka traukiniu į Kazachstaną, kuriame tris mėnesius įsisavino „plėšinius“. Tais metais stepėse užderėjo neregėtas kviečių derlius, ir studentai rankomis plėšė velėną, po atviru dangumi ruošė grūdų aikšteles, vartė ir džiovino nupjautus javus, iškultus ir išvalytus grūdus krovė į sunkvežimius. Nepakeliamas karštis, sunkus fizinis darbas nualino jėgas, bet Angelė per tą laiką užsidirbo net 300 rublių ir gavo paskyrą 10 centnerių grūdų – tėvų ūkiui tai buvo didelė paspirtis.

Šeimą ir darbą derino su sportu
Diplomuota geografijos mokytoja gavo paskyrimą į Prienus, kur dirbo šio dalyko mokytoja ir auklėtoja tuometiniame internate, vėliau perorganizuotame į specialiąją mokyklą vaikams su judėjimo ir atramos sutrikimais. Auklėtoja – metodininkė Angelė Redeckienė šiai mokyklai atidavė 52 -ejus metus – auklėtiniai ir kolegos buvo tarsi antroji jos šeima, kuriai skyrė savo žinias, dėmesį ir žmogiškąją šilumą.
Jos veikla neapsiribojo vien mokytojos ir auklėtojos pareigomis. A.Redeckienė vadovavo mokyklos auklėtojų metodiniam būreliui. Organizavo turistinius žygius, rašė renginių ir spektaklių scenarijus, padedant kolegoms, mokykloje statė įspūdingus Kalėdinius vaidinimus, į kuriuos, kad ir epizodiniam vaidmeniui, įtraukdavo daugumą mokinių ir pedagogų. Šventiniai pasirodymai mokyklos bendruomenę suartindavo, pradžiugindavo rėmėjus ir svečius.
Angelė prasitaria, kad vardinį paskyrimą į Prienus gavo su įpareigojimu puoselėti tenisą gimtajame mieste, tačiau šiai svajonei nebuvo lemta greitai išsipildyti. 1965 metų vasarą ištekėjusi už Otto Redecki, Angelė rūpinosi šeima, augino dukrą Iną, sūnus Rimantą ir Valdą.
Otto tėvų ir senelių šaknys – Gyvių kaime, Skriaudžių krašte. Jiems visiems buvo lemta patirti 16 metų tremtį. Istoriją apie Lietuvos vokiečių tapatybės ir saugaus prieglobsčio paieškas, jų paliktus atminties ženklus Lietuvoje, Vokietijoje ir Komijoje būtų galima sudėti į atskirą pasakojimą. Otto tremties metais baigė miškų technologijos institutą ir, apsigyvenęs Prienuose, didžiąją gyvenimo dalį dirbo Miškų urėdijoje.
Kai 1972 metais Prienų miškų urėdijoje buvo įrengta pirmoji betoninė teniso aikštelė, A.Redeckienė gavo progą prisiminti savo pomėgį – kartu su paūgėjusiais vaikais ji eidavo žaisti tenisą, dalyvavo turnyruose, 1986 metais įsiliejo į susikūrusį Prienų teniso klubą. Vienos iš reikšmingesnių varžybų, kuriose ji rungtyniavo, buvo Pasaulio lietuvių IV, V, VI sporto žaidynės. Šeštosiose žaidynėse 1998 metais tenisininkė poriniame žaidime iškovojo bronzos medalį. Vienetų varžybose žaidėja nuolat būdavo 5 -ta ir 6 -ta tarp 15 pasaulio lietuvaičių.
A.Redeckienė ėmėsi iniciatyvos ir, subūrusi Prienų mokyklų vaikus, besidominčius tenisu, pradėjo juos mokyti šio žaidimo pagrindų. 1988 metų pavasarį teniso entuziastė ir visuomenininkė buvo pakviesta dirbti trenere Prienų sporto mokykloje.
Per 30 darbo metų Prienų sporto mokykloje, vėliau Kūno kultūros ir sporto centre, trenerė išugdė daugiau nei 300 teniso mėgėjų. Ir šiandien ji veda užsiėmimus mokiniams ir suaugusiesiems, rengia varžybas. Už visapusišką veiklą, populiarinant tenisą tarp vaikų ir jaunimo, svarų indėlį į Lietuvos tenisą A.Redeckienei buvo suteiktas Lietuvos nacionalinės trenerės vardas.
Nuo 1996 metų ji vadovauja atkurtam Prienų teniso klubui, kurio vardą garsino tenisininkai A.Stakionis, R.Lakavičius, V.Matuliauskas, V.Ražanskas, G.Bartulis, A.Putramentas, R.M. Jaruševičius, N.Jaruševičius, R.Ručys, S.Šuliauskas, R.Jurkus, V.Silevičius, J.Janulis ir daugelis kitų.

Mylima mokinių ir kolegų
-Trenerė yra pasiryžusi mokyti visus, kurie susidomi šia sporto šaka. Jai rūpi, kad vaikai būtų užimti, o ne leistų laiką gatvėje. Mylima mokinių, gerbiama kolegų ji savo kasdieniais darbais aktyviai įsilieja į centro bendruomenės veiklas, – apie trenerę gražiai atsiliepia Prienų KKSC direktoriaus pavaduotoja ugdymui Kristina Sukockytė.
Trenerė dėkinga savo kolegoms už pakantumą, toleranciją ir pagalbą, už tai, kad ir sulaukusi garbingo amžiaus, yra jiems svarbi ir reikalinga.
Garsiausi A.Redeckienės auklėtiniai Gvidas ir Kęstutis Sabeckiai, 1998 metais tapę Lietuvos komandinių varžybų čempionais ir patekę į pasaulio tenisininkų reitingus, aukso medalį parvežė ir pirmajai savo trenerei A.Redeckienei. Šiandien savo laimėjimais trenerę džiugina Urtė Tamošiūnaitė ir Tautvydas Mikušauskas. Geriausių 2017 metų sportininkų pagerbimo šventėje trenerei buvo padėkota už tenisininkų rezultatus.
Šiemet „Gyvenimo“ laikraščio padėkos šventėje A.Redeckienei skirta Prienų rajono savivaldybės nominacija už Prienų vardo garsinimą ir gyvenimo pasiekimus.
„Malonu, kai tavo darbas, kurį tu atlieki iš visos širdies, sulaukia pripažinimo. Tačiau esu kuklus žmogus, labai nejauku atsidūrus laikraščių puslapiuose…“ – prasitaria A.Redeckienė.
Trenerė džiaugiasi, kad tenisas Prienuose tapęs šeimų žaidimu, šiai sporto šakai, aikštynų atnaujinimui deramą dėmesį skiria savivaldybė, o jos auklėtiniai puoselėja teniso judėjimą. Dominykas Jurkus dirba teniso treneriu Londone, Marius Stravinskas treniruoja vaikus Prienų KKSC, Gvidas Sabeckis įkūręs savo teniso mokyklą.

Išlaisvėjo kartu su Lietuvos atgimimu…
Apibendrindama prabėgusius metus, A.Redeckienė sakė: „Mano gyvenimas susiklostė palyginti sėkmingai, pagal savo galimybes įgyvendinau tai, ko troškau. Esu patenkinta, kad pasirinkau mokytojos kelią – buvau reikli sau ir kitiems, galbūt ne visi vaikai mane suprato, bet stengiausi išlikti teisinga ir sąžininga… Be abejonės, laikmetis paliko savo antspaudą…Tik po Atgimimo išlaisvėjau, pagaliau pasijutau savimi. 1989 metų rudenį Sąjūdžio mitinge verkiau iš džiaugsmo kartu su visa Lietuva. Sugrįžusi savo išgyvenimus ir godas, kad Lietuva pagaliau taptų laisva, sudėjau į eilėraštį „Rudeninės godos“. Viliuosi, kad jo mintys, svarbios man, suras atgarsį ir kitų širdyse, ypač Kovo 11 – osios išvakarėse:

Toks saulėtas dangus
Visai ne rudeninis
Nė vieno debesėlio,
Tik voratinkliai pakibę paupy…
O aš dairaus, bijau, kad vėjas nenuplėštų
Nuo žemės randų aprėdo auksinio
Gėriuos su nerimu, kad visa praeity…
Viliuos, gal niekados negrįš
Skausminga ir gaili širdies rauda…
Ji blėsta pamažu su saule tolumoj
Besislepiančia tarp plikų kamienų.
Man brangūs jie
Ir paslaptingai gražūs
Paslėpę žemę lyg žaizdas many…
Negrėbsiu jų, tų lapų rudeninių
Tegul supūva…
Nauju daigu pavasarį išnyra,
Pražysta gėlele širdy…
Iškęsiu sidabrinę žiemą,-
Viliuos nebus ilga, šalta
Ir lauksiu Laisvės ilgesy
Kaip pavasarinio žiedo,
Kaip artimo ir mylimo žmogaus…

Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *