Justino Marcinkevičiaus poezija

Kovo 10 d. mūsų mylimam kraštiečiui, poetui Justinui Marcinkevičiui būtų sukakę 88 -eri.

Ką pasakyti tolimiems nepažįstamiems žmonėms apie pažįstamą poetą, tokį pažįstamą, be kurio šiandien būtų sunku įsivaizduoti trijų milijonų lietuvių tautos literatūrą, kultūrą, laisvės supratimą, patirtas kančias, naujo gyvenimo kūrybą? Yra laimingų poetų, kurie, gyvi būdami, mato, kaip jų žodis tampa realybe, kaip jie užpildo visas gyvenimo ląsteles, kaip jį priima ir su juo gyvena tūkstančiai žmonių.
Toks poetas yra Just. Marcinkevičius, savo pirmuosius kūrinius paskelbęs prieš ketvirtį amžiaus. Jau su pirmąja knyga „Prašau žodžio“, pasirodžiusia 1955 metais, poetas įgijo populiarumo, padarė ryškų poveikį lietuvių lyrikai. Ir štai jau keli dešimtmečiai, kai dėmesys šiam poetui nemažėja. Kiekviena jo lyrikos knyga, poema ar drama tampa nauju socialinio ir dvasinio gyvenimo impulsu, yra plačiai komentuojama.
Yra poetų, kurie tarsi reprezentuoja tik save, savo talentą, Bet yra ir tokių, kurie tarsi įkūnija, išreiškia platesnes savo laiko ir visuomenės idėjas, reprezentuoja nacionalinę kultūrą, istorinius išgyvenimus. Jie pasauliui pasirodo ne vieni, o su savo karta, savo visuomene, išreikšdami savo liaudies kūrybingumą. Just. Marcinkevičių ir būtų galima apibūdinti kaip poetą, savotiškai atstovaujantį Lietuvos kultūrai, suimantį liaudies pasaulėjautos, nacionalinio charakterio bruožus, socialinio gyvenimo idėjas. Jeigu tautas, jų sielą pažįstame iš poetų kūrybos, tai tokiai misijai labiausiai tinka Just. Marcinkevičius.
(Marcelijus Martinaitis
„viskas taip ir liks
1988 – 2013 metų užrašai“)

Rubrikoje Redakcijos skiltis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *