Jie kovojo už Lietuvos laisvę

Tęsiame prisiminimus apie partizaną Vincą Daunorą – Kelmą, Ungurį ir jo žmoną Aldoną Danę Mankauskaitę.
Prisiminimais apie juos dalijasi šiuo metu Garliavoje gyvenanti ir po kojos traumos besigydanti poeto Justino Marcinkevičiaus klasės draugė Gražina Starkauskaitė – Kavaliauskienė.

Partizanai (iš kairės): Pietų Lietuvos „Nemuno“ srities vadas Sergijus Staniškis-Litas, Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio atstovas užsieniui Juozas Lukša – Skirmantas, Vitas Garmus – Pavasaris, Dainavos apygardos vadas Vincas Daunoras – Ungurys, Kelmas apie 1951 metus.

,,Aldona – Danė Mankauskaitė gimė 1918 m. Du pusbroliai Mankauskai turėjo panašaus amžiaus dukras ir abi buvo Aldonos vardu. Todėl ją daugiausia visi žinojo kaip Danę Mankauskaitę. Anksti neteko motinos, tad Danė ir Zosė tapo mūsų šeimos nariais. Danė mokėsi „Žiburio“ gimnazijoje, už mokslą reikėjo mokėti. Kaip našlaitei dalį mokesčio sumažino, kitą dalį sumokėjo mūsų tėvai. Jos klasės draugės buvo Šakovaitė Marija (Murka ją vadino), Vytautas Daraškevičius Darutis, Birutė Keturakytė ir kt. Tačiau geriausios draugės buvo advokato Zbierajausko dukros Lilė ir Kristė, Marytė Kašiubaitė, Pranutė Šalčiūtė. Baigusi gimnaziją įstojo į mokytojų kvalifikacijos kursus Kaune. Ji buvo viena iš tų mokytojų, kurie, rusams okupavus Lietuvą, pasipriešino jų politinei švietimo sistemai. Prieš mokslo metus Kauno muzikiniame teatre surengus visos Lietuvos mokytojų suvažiavimą, dalyvaujant to meto Lietuvos aukščiausiosios valdžios atstovams, visi atsistojo ir sugiedojo Lietuvos himną. Tai buvo pirmas nesurežisuotas pasipriešinimas tarybų valdžiai. Dėl to dauguma mokytojų iškeliavo į Sibirą.
Danė dirbo eiline mokytoja. Geriausiai prisimename Naravus, kur ji ilgiausiai mokytojavo. Tai buvo gražus kaimas ant Nemuno kranto, kur ją ten lankydavau, ypač vasarą – atostogų metu. Reikėdavo eiti mišku, kol ant kalno išvysdavai Naravų kaimą. Danė gyvendavo pas Grigonius. Tai buvo to meto pasiturinčio šeimininko namas dviem galais. Viename šone gyveno šeimininkai, kitoje pusėje – nedidelis kambarėlis su plyta – virykle, kuriame gyveno Danė. Tame name aš pirmą kartą ir susipažinau su Vincu Daunoru. Aš buvau 6 klasėje. Pavakare jis atėjo su kitu partizanu – vardo nežinojau. Buvo vakaras, langas buvo uždengtas, ant stalo degė žvakė, o mes gėrėm arbatą ir kalbėjome. Staiga įbėgo šeimininkė ir riktelėjo – stribai kieme. Abu vaikinai per kitas duris – į sodo pusę išlėkė, o mes, viską sukišusios į spintelę, griuvome į lovą. Kai stribai atidarė duris, mudvi ,,prabudom“ iš miego ir žiūrėjom į juos.
Vėliau su Vincu Daunoru susitikdavau jau Giraitiškėse, jo tėviškėje. Tiksliau pasakius, miškelyje prie tos sodybos – tai grybaudavom, tai uogaudavom. Labai dori ir malonūs buvo Vinco dėdė ir jo žmona, tikri kaimo patriotai. Nė karto negirdėjau nusiskundimų iš jų dėl to, kad Vincas jiems keltų grėsmę. Susitikdavome su Vincu, kaip mes sakydavome, prie Daunorynės.
Paskutinis mūsų susitikimas įvyko Daunorynėje, kartu buvo ir mano mama, kai aš jau mokiausi ŽŪA. Atsiprašė mamos dėl tų sukeltų rūpesčių, padėkojo už Danę. Jie jau buvo susituokę – 1951 m. Alytaus klebonas juos sutuokė. O su klebonu susitarė tai mamos pusbrolis Pranas, gyvenantis šalia Alytaus. O manęs, paėjęs į šoną, prašė pagloboti Danę, jei jau kas nors atsitiktų. Tuo metu aš lyg ir pajuokavau – nebent kitą įsimylėtum, bet eidama namo visą kelią galvojau apie ateitį.
Pagal rezistencijos dalyvio pažymą Danė buvo Dzūkų rinktinės partizanų ryšininkė 1944 – 1954 m. Vasarą viskas buvo pusė bėdos – tai ji būdavo su juo bunkeryje, tai rinkdavo žinias ir jas sistemindavo. Bet žiemą – pas mus, caro laikų statytoje bakūžėje, dažnai pasirodydavo stribai ir enkavedistai, o ant aukšto – labai šalta. Veždavausi ją į Kauną. Gyvenau pas šeimininkus, kurie buvo geri žmonės, bet ir jie bijojo.

Partizano Vinco Daunoro žmona Aldona po Vinco žūties.

Vieną vakarą, kai namuose buvo Danė, mamai sakau – važiuojam į Kauną, gal ką nors sugalvosim. Jos abi apsigaubė skaromis ir pasuko žydų kapinių link, o aš prie to namo, kur buvo NKVD būstinė (dabar biblioteka), laukiu, gal koks nors gruzovikas atvažiuos, trepsiu kojomis ir pamatau, kaip kitoje gatvės pusėje namo eina Laukaičiai – Pranas ir Antanina. Laukaičiai iš bobutės ir diedukų pusės buvo tolimi giminės. O Pranas tarpukariu dirbo Meškapievio – Prienų girininkijoje raštininku. Žinojau, kad tai dorų lietuvių šeima, todėl perbėgau per gatvę ir paprašiau, kad priimtų Danę permiegoti, o kitą dieną grįšim ją pervežti kur nors į kitą vietą. Abu sutiko – žinojo Danės to meto atvejį. Ir taip Danė ten išbuvo iki Vinco žūties. Tas namas dar ir dabar išlikęs. Slapstėsi ji ten ant aukšto, o naktimis leisdavosi į kambarius. Kad neatkreiptume saugumo dėmesio, lankydavomės ten retai. Bet ją labai gražiai globojo Antanina Laukaitienė. Tai ji vesdavo Danę per tiltą, kur pamiškėje laukdavo Vincas su draugu. Jei buvo pavojinga eiti tiltu, Vincas atplaukdavo valtimi per Nemuną.

Dokumentas iš archyvo:
LIETUVOS RESPUBLIKOS AUKŠČIAUSIOJI TARYBA
KOMISIJA SOVIETŲ SĄJUNGOS KGB
VEIKLAI LIETUVOJE IŠTIRTI
92.05.13 NR. 116 Aldonai Mankauskaitei, gyv.
VILNIUS Kaune, Mackevičiaus g. 90-4

Atsakydami į Jūsų prašymą pranešame, kad Jus liečiantys dokumentai yra KGB 4c valdybos Prienų skyriaus agentūrinėje byloje Nr. 93 / arch. Nr. 7518 /. Šioje byloje rašoma, kad Jūs buvote „Dzūkų“ rinktinės aktyvia ryšininke, 1951 m. ištekėjote už to meto „Dzūkų“ rinktinės vado Vinco Daunoro, slapyvardžiu „Ungurys“ , „Kelmas“ , „Vincas“ ir slapstėtės pogrindyje.
Priedas: 8 lapai kopijų.
Komisijos pirmininkas (parašas ) B. Gajauskas

Laukaičių jau nebėra, likusi tik jų dukra Nijolė Česnavičienė. Buvo ji tada dar maža mergaitė. Prisimena tik, kad lipdavo ant aukšto žaisti lėlėmis su teta. Kai laidojome Danę, tik tada mama jai papasakojo apie to meto Danės gyvenimą pas juos. Kai Vincas žuvo išduotas, Danė grįžo pas mus – atrodė nei gyva, nei mirusi. Ir vėl prisistatė NKVD ir išsivedė ją. Grįžo ji gal po penkių dienų. Niekada nesakė, ar patyrė fizinę prievartą, ar psichologiškai ją tardė, bet ji per tuos rezistencijos metus neišdavė nė vieno žmogaus, padėjusio jai ir Vincui.
Aš jau baigiau akademiją ir pagal paskyrimą dirbau Gelvonų MTS. Parvažiavusi namo pasiūliau Danei važiuoti pas mane ir pabūti per žiemą, o paskui galvoti, kaip toliau gyventi. Pagyveno pas mane gal porą savaičių, ir prisistatė NKVD su vietiniu stribu. Pažiūrėjo, kaip mes gyvename, pavartė turėtas knygas ir popierius ir išėjo. Kai aš išeidavau į darbą, Danė skaitydavo. Dar ne kartą apsilankė tie svečiai. Bet gana tolerantiškas buvo žydų kilmės MTS vyr. inžinierius iš Leningrado. Jis labai gražiai mane charakterizavo, ir jie nustojo lankytis. Danė pas mane pragyveno apie tris mėnesius ir grįžo į Prienus, bandė mokytojauti, bet vietinė valdžia spaudė ir, kaip buvo rašoma, ryšiai su ,,liaudies priešais“ lėmė, kad jai buvo uždrausta dirbti mokytoja. Vėliau ji apsigyveno Kaune.
1994 m. gruodžio 3 d. Aldona Danė grįžo į savo vaikystės ir jaunystės miestą Prienus ir atgulė šalia tėvų ir mylimo vyro – Vinco Daunoro – Kelmo, Dzūkų rinktinės Dainavos apygardos vado“.
Vytautas Šeškevičius
Birštono muziejaus direktorės pavaduotojas

 

Rubrikoje Vakar, šiandien, rytoj.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *