„…vėl pajutau Sąjūdžio ir Baltijos kelio vienybės dvasią“

Jau rašėme, kad rašytojas, lietuvių literatūros klasikas, mūsų kraštietis ir mielas bičiulis Vytautas Bubnys buvo apdovanotas Santarvės ordinu. Džiaugiamės turėję progos dalyvauti iškilmingoje ordino įteikimo ceremonijoje, vykusioje Lietuvos taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, ir išgirsti šia proga gerbiamo nominanto pasakytą žodį. Manome, kad rašytojo mintys „įkris“ ir į „Gyvenimo“ skaitytojų širdis, padės pajusti tai, kas svarbiausia…

 

Santarvės ordino įteikimo proga Vytautą Bubnį kraštiečių vardu pasveikino Birštono ir Prienų rajono savivaldybių merai Nijolė Dirginčienė ir Alvydas Vaicekauskas.

Vytauto Bubnio kalba priimant Santarvės premiją

Šiomis Lietuvos valstybei reikšmingomis ir šventinėmis dienomis vėl pajutau Sąjūdžio ir Baltijos kelio vienybės dvasią. Kai sutartinai gaudžia Vilniaus bažnyčių varpai „Gloria Lietuvai“, atrodo, kad ir mūsų širdys plazda vieningai. Šventiškai banguoja trispalvės vėliavos, žmonės šypsosi, džiaugiasi laisve, linki vieni kitiems laimės ir gerovės. Didi šventė. Esu laimingas, kad jos sulaukiau. Vakar turėjau garbę uždegti vieną iš simbolinių laužų Gedimino prospekte. Kai laužas įsiliepsnojo ir žiežirbos apšvietė džiaugsmingus susirinkusiųjų veidus, suspurdėjo širdis: o, kad taip būtų ne tik švenčių dienomis. Taip, mes esame laisvi nuo okupantų, nuo pavergėjų, tačiau kiek esame nepriklausomi nuo savo ydų? Kiek galime ir norime būti nepriklausomi? Ar atsikratėme pavydo, keršto, godumo, patyčių, nesveikų ambicijų? Ar sutariame mažuose ir dideliuose mūsų tarpusavio ir mūsų valstybės reikaluose? Concordia – lotyniškas žodis, reiškiantis „santarvę“. Jau tada gyvenę žmonės žinojo: „Sutariant – iš mažų dalykų išauga dideli, nesutariant – ir labai dideli sunyksta; santaika – stato, nesantaika – griauna“. Atkurdami savo valstybę mes taip pat žinojome: mūsų tvirtybė – vienybėje. Apie tai kalbėjome Persitvarkymo Sąjūdžio moralinėje Vienybės deklaracijoje. Šiandienos Lietuvą turėtume daug šviesesnę, jeigu prisimintume ir 1990 -ųjų kovo 12 d. Aukščiausiosios Tarybos Lietuvos žmonių kvietimą santaikai.
Jame pasakyta: „Trumparegiški tarpusavio vaidai, pavydas, savųjų skirstymas į „blogus“ ir „gerus“ pagal anketinius duomenis, partiškumą ar tautybę, pamiršus darbus ir sugebėjimus, gali būti pražūtingi“.
Po šitiekos metų tą pražūtį mes jau stebime. Tai kas gi šiandien mūsų laisvei ir savasčiai labiausiai grasina? Pasirodo, kad tie priešai tūno mūsų pačių viduje. Mus griauna nesantaika.
Nuoširdžiai dėkoju už suteiktą garbę priimti Santarvės ordiną. Esu ir šiek tiek sutrikęs, žinodamas, kokie žymūs ir Lietuvai nusipelnę žmonės šiuo ordinu jau yra apdovanoti. Tarp jų ir du mūsų šalies prezidentai – Algirdas Brazauskas ir Valdas Adamkus. Poetas Justinas Marcinkevičius, pirmasis gavęs šį apdovanojimą, kalbėjo „…santarvės idėjoje pagrindinis klausimas yra „santarvė – vardan ko?“, o ne „santarvė – su kuo?“ Liūdna, kad mūsų partijų santykiai grindžiami principu „su kuo“, o ne „vardan ko“. Štai kodėl aš rėmiau ir remsiu santarvės idėją“.
Tai buvo pasakyta pirmaisiais mūsų atgautos nepriklausomybės metais, kai jau buvo prasidėjusi raganų medžioklė, rezgami purvini tinklai. Praėjo ketvirtis amžiaus. Ar mes per tą laiką saugojome ir auginome gležną santarvės daigą? Net tokia technologijų naujovė, kaip internetiniai socialiniai tinklai, leido subujoti ir neregėtu mastu paplisti masinėms patyčioms, nepakantumui kito nuomonei, kiršinimui. Regimai blogėja žmonių bendravimo kokybė. Mus ištiko vertybių krizė. Net dėl šventų mums simbolių nebegalime susitarti, vienintelę mums duotą kalbą žudome kitos kalbos pakaitalais, svetimžodžiais. O juk tiek daug pastangų įdėjome apvalydami ją nuo rusicizmų, polonizmų ir kitų svetimybių.
Santarvės premiją yra priėmę ir tėvas Stanislovas, monsinjoras Vasiliauskas. Šie šviesios atminties žmonės man visada buvo tarsi kamertonas, kai imdavausi rašyti naują kūrinį ar norėdavau patikrinti savo moralines nuostatas. Jų žodžiai, kviečiantys gyventi santarvėje ir meilėje, nesumeluoti, einantys iš širdies, sėjo gėrio, šviesos ir laisvės grūdus. Ir jų pačių nelengvas gyvenimas buvo pavyzdys. Manau, kad, ko pats neturi, negali duoti ir kitiems. Visada buvau jautrus moralės, sąžinės klausimams. Gyvenime ir kūryboje siekiau sutarimo, o ne priešpriešos. Kai reikėjo pasakyti tiesos žodį mūsų tautos priešams, duoti atkirtį jų melui, dariau tai argumentuodamas, be pykčio ir patyčių. Gal todėl ir mano knygų herojai, patekę į sudėtingus istorijos verpetus, ieškodavo atsakymo: koks aš esu savo vidumi, ko siekia mano dvasia, ar aš pats sutariu su savimi?
Šiandien norėčiau prisiminti ir tuos santarvės šauklius, kurie stovėjo prie mūsų valstybės atkūrimo prieš šimtą metų. Kaip mums šiandien trūksta daktaro Jono Basanavičiaus, jo vienijančios dvasios, jo milžiniško autoriteto. Ir kokia ironija, kad dėl kivirčų ar dėl nesugebėjimo pastatyti paminklą, iki šiol neturime šio didžio žmogaus atminimo įamžinimo. O juk tais tolimais 1905 -aisiais metais net Didysis Vilniaus Seimas nebūtų įvykęs, jei ne Basanavičiaus vienijanti dvasia. O ir vėliau, Lietuvių Tautos Taryboje, tik Basanavičiaus autoritetas padėjo sutaikyti skilusias puses. Basanavičių, kaip vienijantį tautos šauklį, yra gražiai apibūdinęs kunigas Tumas Vaižgantas.
„…Tai būta Apvaizdos rankos, kuri saugojo mums gryną simbolį nuo suprastėjimo, nuo kompromitacijos, kuri taip lengvai pasiekia bet kurį, net ir genialų politiką“. Taigi ir vėl tampa aišku, kad ir šiandien tik didis autoritetas, anot Vaižganto, nesuprastėjęs, nesusikompromitavęs, gali vienyti. Vardan tos Lietuvos. Ne tas, kad ir labai žymus, populiarus, bet kiršinantis, pjudantis, visur ir visada ieškantis priešų, mus gali vesti į ateitį. Kalbu apibendrintai, neieškokite užuominų.
Visais laikais buvo nesutarimų, barnių, neapykantos ir dėl to kylančių peštynių, pražūtingų karų. Jei jūs mane paklaustumėte, kas gyvenime yra svarbiausia, nedvejodamas atsakyčiau – gyvybė. Žmogaus gyvybė. Kūrėjas mums leido gyventi po šia saule, šioje nuostabioje planetoje, leido džiaugtis ir mylėti tame krašte, kurį mes vadiname savo tėvyne. Tai kodėl mes tokie neišmanėliai, tokie nesąmoningi? Jau skrendame į mėnulį, į Marsą, ruošiamės keliauti į kosmoso platybes, tačiau nesugebame vertinti to, kas svarbiausia? Kodėl nesugebame tobulinti savęs? Santarvė – dvasinė erdvė. Ji prasideda kiekvieno individo viduje: jeigu sutari su savimi, sutarsi ir su visu pasauliu. Jeigu negrauš pavydas ir godumas, kad kitas gyvena geriau, tai ir pats ramiai miegosi. Jei savo artimą mylėsi kaip pats save, viešpataus santarvė. O save mylėti turime jau vien todėl, kad Kūrėjas mums davė nemirtingą sielą. Ir mūsų paskirtis šioje žemėje – ugdyti ją, ugdyti savo sąmoningumą.

Rubrikoje Vakar, šiandien, rytoj.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *