Susitikimas su garbiu kraštiečiu

Kraštietis Aleksandras Klimavičius su žentu Vytautu.

Pastarosiomis savaitėmis ne vienam teko susidurti su išvedžiojimais, kad tie mūsų istorijos akcentai beverčiai, kad svarbiausia susitvarkyti patogų gyvenimą dabar. Tokius išvedžiojimus dažniausiai inspiruoja tie, kurie kažkada buvo visuomenės dėmesio centre, o dabar to dėmesio yra netekę. Todėl šiuo metu dažnai akcentuojamas tarpukario valstybininkų, savivaldybininkų pavyzdys juos ne tik erzina, bet ir pykina. Mat jie savo aura, nesavanaudiška meile Tėvynei, profesiniu pasiruošimu ir piliečio atsakomybe niekada nepakils iki mūsų didžiavyrių, kaip krašto, taip ir visos Lietuvos politinių lyderių lygmens.

Sovietizmas ir nusikalstama Lietuvos komunistų partijos ir visų jos idėjinių paveldėtojų politinė veikla iškraipė mūsų valstybingumo vertybinius pamatus. Daug metų blaškomės kelyje, taip ir nerasdami sėkmės rakto. O neabejinga visuomenė, tarpukario karta tą raktą greit atrado ir Lietuvą per dvidešimt metų ant kojų pastatė. Todėl dėl šių priežasčių visos mūsų atkurtos valstybės šimtmečio akcentuotos šventės ir nuostatos tarsi sako: „Nesiblaškykim, atsigręžkim į atsakingus, dėl Lietuvos dirbusius ir kovojusius žmones ir eikim jų pavyzdžiu pasiremdami“.
Kad tos istorinės tiesos, tų didžiavyrių pavyzdžių tikrai labai reikia krašto žmonėms, ypač moksleivijai, patyriau susitikimuose su krašto žmonėmis šventinę savaitę.
Sovietiniai okupantai, jų vietiniai talkininkai sunaikino ir ištrėmė iš krašto, o ir neleido grižti atgal šimtams krašto žmonių. Jie išsibarstę po visą Lietuvą, jiems jau tarp 80 – 90 metų. Jų istorinės atminties sugrąžinimas į kraštą mums visiems svarbus ne tik moraliniu, bet ir patriotiniu, kraštotyriniu požiūriu.

„Šitas rūgpienis dar tau atsirūgs“

Viršutinėje eilėje trečiasis iš dešinės, būsimasis mūsų didysis poetas. Už jo antroje eilėje, su apnuoginta blauzda – Aleksandras.

Sužinojęs, kad domiuosi krašto žmonių laisvės kovomis ir jų tremties istorijomis, pas mane į Kauną iš karto po švenčių kartu su žentu Vytautu atvyko tremtinys, tarpukario Jiezno valsčiaus viršaičio Aleksandro Klimavičiaus sūnus Aleksandras. Jo senelis taip pat turėjo Aleksandro vardą. 88 metų, Vytauto Didžiojo šventinių metų gimimo Aleksandras dar yra labai guvus, dalyvauja net keturių Marijampolės chorų veikloje. Jo tėvai ir jis pats patyrė kankinančią tremtį Sverdlovsko srities Usolės krašte. Tremtyje 1950 m. mirė tėvas. Dar du broliai ir trys seserys ilgai slapstėsi giminių ir pažįstamų šeimose, o ir vėliau patyrė nuolatinį pažeminimą, nepagrįstus sovietų kaltinimus. Klimavičiai gyveno Kisieliškėse, jų name veikė ir pradinė mokykla. Apie Klimavičių šeimą, jos kančios istoriją ir Kisieliškių pradinę mokyklą išsamiau rašysime vėliau. Stebina ir šiurpina pats ištrėmimo motyvas.
Su visu atsargumu ir konspiracija Klimavičiai paremdavo atvykstančius partizanus. Negailėjo jiems maisto, nors aštuonių asmenų šeima buvo vidutiniai valstiečiai ir turėjo tik 14 ha žemės.
Vieną 1947 m. gegužės dieną pas Klimavičius užėjo apie 30 Jiezno stribų su savo vadu. Šis paprašė pamaitinti visus. Kaip tik tuo metu Klimavičiai neturėjo mėsos (o gal buvo atidavę partizanams), tad išvirė daug bulvių, paruošė didelius dubenius rūgpienio. „Liaudies gynėjai“ lyg ir gerokai pavalgė, bet pritrūko vieno daikto ant stalo. Tad išeinant kartu buvęs partorgas garsiai šeimininkui ir išrėžė:„Na, Klimavičiau, šitas rūgpienis dar tau atsirūgs“.
Ir atsirūgo, nes greit Klimavičių šeima, pažeidžiant net to meto sovietinius įstatymus, buvo įtraukta į buožių sąrašus. Jiems buvo uždėti nepakeliami mokesčiai. Bet šeima kovojo dėl teisingumo. 1948 m. lapkričio 16 dieną buvo išduota Prienų apskrities Vykdomojo komiteto pirmininko Urbono pažyma su antspaudu. Ji skelbė: „Pranešame, kad Apskrities Vykdomojo komiteto nuosprendžiu Nr.28 iš 1948 m. lapkričio 11d. nuspręsta Klimavičiaus Alekso, s. Alekso, gyv. Kisieliškių kaime Jiezno valsčiuje pareiškimą dėl atleidimo nuo papildomų žemės ūkio mokesčių patenkinti ir tuo pačiu išbraukti minimą pilietį iš buožinių ūkių sąrašų“ (Iš Klimavičių šeimos archyvo – kalba netaisyta).
Tačiau tuometinei Jiezno valdžiai į tą pažymą buvo nusispjauti. Klimavičių šeima, gavusi šią pažymą, nurimo, lyg ir galėjo lengviau atsipūsti. Deja, 1949 m. kovo 25 d. 65 metų šeimos galva Aleksas (mirė tremtyje 1950 m.), 64 metų motina Marija ir devyniolikmetis sūnus Aleksas gyvuliniu vagonu iš Kaišiadorių geležinkelio stoties buvo ištremti į anksčiau nurodytą vietą. Likę gyvi du šeimos nariai savo pėdomis Lietuvos žemelę palietė tik 1956 m. rugsėjo mėn. Kitiems mažamečiams šeimos nariams pavyko iki minėto laiko slėptis pas pažįstamus ir gimines. Tai labai ryškiai paliudija ir archyviniai duomenys (LYA, V-5, ap.1, b.R-5654, p.27,27 ap. 161 – 162.171).

„Žiburio“ klasės draugai

Pirmas iš kairės antroje eilėje stovi būsimasis žymus Lietuvos lituanistas, kalbos maestro Jonas Kazlauskas, trečias iš kairės – Aleksandras Klimavičius.

Garbus tėvukas Aleksandras atvyko su daugybe nuotraukų ir pažymų. Mūsų pokalbis tęsėsi daugiau kaip tris valandas. Sužinojau, kad jis 1943 – 1944 m. Prienų „Žiburio“ gimnazijoje mokėsi kartu su mūsų krašto didžiaisiais žmonėmis – poetu Justinu Marcinkevičiumi ir kalbininku Jonu Kazlausku. Tai liudija 1943 metų gimnazijos trečiokų nuotraukos.
Aleksandras Klimavičius šioje klasėje mokėsi tik dvejus metus, vėliau išvyko į Alytų. Tačiau iki šiol buvęs klasiokas mena Justino nuoširdumą, visuomet tvarkingą išvaizdą ir jo pirmuosius klasiokams parodytus eilėraštukus. Tiesa, Justinui mokslas sekėsi vidutiniškai, bet mokytojai su pagarba vertino jo pirmuosius literatūrinius bandymus. Jonas Kazlauskas buvo labai gabus, pirmūnas. Jam sunkiau sekėsi solfedžiavimas. Bet gimnazijos kolektyvas suprato Jonuko veržlumą ir šio dalyko pažymį šiek tiek pakeldavo. Jeigu Justinas buvo labiau užsidaręs, svajotojas, tai Jonas buvo linksmuolis, net pokštininkas.
Kelios valandos su garbiu tėvuku Aleksandru tikrai neprailgo, nes šis žmogus dar ir didelis optimistas, užkrečiantis anekdotų meistras. Susitarėme, kad šis pagarbos ir didelio dėmesio vertas žmogus bus pristatytas mūsų gimtajam Jiezno kraštui. O mes pasakojimą apie Klimavičių šeimą dar pratęsime. Mielieji muziejininkai, mokytojai, entuziastai, paieškokime mūsų krašto dvasios didžiūnų. Skubėkime juos surasti, išklausyti ir, ištaisant likimo skriaudą, juos įvertinti, pagerbti, nes šie žmonės simbolizuoja mūsų valstybės kūrimą ir ištikimybę jai.
Vytautas Kuzmickas, istorikas