Pašnekesiai

Ką tik buvo spalis, o dabar jau kovas…
Net beveik ne kovas – kovo pabaiga.
Negi vėl stebuklą būsiu pramiegojęs –
Sniegeną ir speigą, auskarą sniege?

Tarp žolių pernykščių – apipuvęs lapas,
purvas, perlo šukė,- bet gal nebe ta?
Ieškai, kas pradingo, atminty kas slepias,
Ką minkštai sugėrė miego tuštuma.

Tik staiga pro šaką – žalias kovo ledas…
Tarsi nujautimas, kad kažką tenai,
Kur buvai nebuvęs, tu žinai nematęs –
Tik seniai užmiršęs tai atmintinai.

Ech, tos nepakartojamos Donaldo Kajoko eilės, tie nepaprasti nuojautų virpesiai! Ir nors dar ne kovo pabaiga ir aplink kai kur gilu sniego, pavasario alsavimą jauti visame kame – pradedant Kaziuko mugės nušurmuliavimu, vidurdienio saulės vaiskume, o labiausiai – PRISIKĖLIMO šventės laukime.
Pavadintas pavasario šauklio kovo vardu šis mėnuo pilnas paukštiškų švenčių. Kovo 4-oji senolių vadinta špoko (varnėno) diena, kovo 10-oji – Keturiasdešimties paukščių diena. Nežinia, ar tikrai tiek rūšių sparnuočių parskrenda peržiemoję į Lietuvą, bet gal ne pro šalį pagal senovės paprotį būtų išsikepti 40 mažų pyragėlių iš įvairiausių grūdų, juolab ir Lietuvos valstybingumo atkūrimo išvakarės. Jais pagal paprotį reikėtų vaišinti vaikus – tegul auga linksmi, vikrūs, ištvermingi. Ne kam kitam, jiems gi teks Lietuvos ateitį kurti. Kovo 19 -oji – tai Pempės (Knyvės) šventė, katalikiškame kalendoriuje – šv.Juozapo, šeimos globėjo, diena. Nors ir gavėnios laike, per Juozines senovėje galėjai vestuves kelti, nelabai trankiai, santūriai. Kovo 25 -oji, tai – mieliausiojo sodybos paukščio diena – Gandrinės. Ji taipogi apipinta nuo senovės tradicijomis… Šeimininkės keldavosi anksti, ruošdavosi, šeimynai privirdavo virtinių. Svarbu tądien pamatyti ir pasveikinti gandrą, geriau skrendantį, tuomet ir darbai tais metais eisis sparčiau. Na, gal visos šitos datos taip ir liks tik prisimintos, bet jau inkilą sutaisyti, ar naujai sukaltą medin iškelti – tikrai privalu. Čia jau šeimos vyrų ir vaikų rūpestis.
Štai taip ir Gavėnios laikas trumpėja… Šįmet jis ne toks tylus ir uždaras – tai vis Lietuvos šimtmečio minėjimo renginiai, susitikimai, šventės. Stebiuosi, kad ne tokie jau mes uždari ir pilki savo kasdienybėje, tereikia nusiteikti, o dar, kai tave paragina, kviečia, uždega, žiūrėk, sužaižaruoji idėjomis. Kartais net persistengi… Viena mano bičiulė pasipiktinusi visą sąrašą tokių tautiškų „persūdimų“ išklojo. Sutinku su ja, bet necituosiu ir nekomentuosiu… tikriausiai kiekvienas pats susiprasime, kur lazdą esam perlenkę.
O šį likusį laiką iki šv. Velykų norėtųsi praleisti susikaupime ir apmątymuose. Nesakau išorinėje tyloje. Mūsų nerimo laikais tą sunku padaryti. Ir niekas mums to nerimo iš išorės neprimetė, patys užsikrovėme jį ant savo gyvenimo ir vieni ant kitų. Reikia pamėginti surasti kelią į tą Tylą, kuri galėtų nutildyti arba sutaikyti mūsų vidinius prieštaravimus, kad nors ir likę mumyse jie netrukdytų mums gyventi. Siela pavargsta, jai reikia poilsio. Pasakojama, kad susitikę vienuolių ordino įkūrėjai Pranciškus ir Domininkas apsikabino, bet paskui nė vienas nepasakė nė žodžio. Išsiskirdami, anot legendos, jie buvo išsipasakoję vienas kitam visą savo gyvenimą. Tylėjimas yra aukštinamas nuo seno, kaip žmogaus gabumų ugdymo būtina sąlyga. Apsidairykime savo aplinkoje, šeimoje, darbovietėje – gal joje stinga ramybės ir tylos? Tas kasdieninis triukšmo fonas sukelia kūnui ir sielai pavojingą, nerimą keliančią būseną. Suklūstu, kai aš pati ar mano artimas žmogus tarsteli „nerandu ramybės“ – tai nieko gero nežadanti būsena. Esi nuolat susijaudinęs, išsiblaškęs, nestabilus ir bejėgis. Neramiai plaka širdis, padažnėjęs pulsas, sudirgęs skrandis. Esi sau ir kitiems nepakenčiamas. Belieka mokytis susikurti tokią erdvę, kad išgirstume didžiają Tylą. Ji nuims žodžių uždangą, ir meilės kupinas pasaulis priartės prie mūsų.
Gal tuomet, anot D. Kajoko, nepramiegosime ir pavasario stebuklo?
Pavasariški linkėjimai,
Jūsų Augustina

Rubrikoje Namų ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *