Interviu vienu klausimu: Moteris: atsakinga darbuotoja, aktyvi visuomenininkė, rūpestinga mama, žavi moteris. Ar sunku tai suderinti?

Rasa Vidžienė, Prienų 2-ojo notarų biuro notarė:

– Apie įvairiausių nesuderinamų arba labai sunkiai tarpusavyje derančių dalykų sėkmingus derinimus mirga marga internetas ir spauda. Paskaitai ir atrodo, taip paprastai moterys derina karjerą su šeima, darbą su motinyste, kompetenciją su žavesiu. Tarsi sukneles priderina prie batelių ar rankinės. Niekas joms nesunku, viskas labai įmanoma, viskas gaunasi tarsi savaime ir be didelių pastangų.
Tai – tik paradinė žmogaus pusė arba tos dienos puikios nuotaikos išraiška ant balto popieriaus lapo. Tarpusavyje derinti sunkiai derančius dalykus yra sunkus iššūkis, o tie 7 ar 10 patarimų, kaip tai padaryti be vargo, dažniausiai yra ne patarimai, o rezultatai, taip ir neatsakantys į klausimą, kaip tai padaryti. Receptų nėra, juos kiekviena kuriamės pačios sau. Sudėtinga, nes, einant per gyvenimą, keičiasi prioritetai ir supratimas. Netikiu, kai kažkas sako, kad lengva. Manau, tai sunki lygtis ir nežinomieji nuolat kinta.


Eglė Milinavičienė, „Eglės“ sanatorijos direktoriaus pavaduotoja medicinai:

– Man atrodo, kad nieko ypatingo nedarau. Tiesiog gyvenu ir dirbu.
Gal visur spėju dėl to, kad dukra Goda jau užaugo ir šiuo metu gyvena Vilniuje. Ji Vilniaus universitete studijuoja biochemiją ir į namus sugrįžta retai.
Taigi šiuo metu galiu daugiau laiko skirti darbui ir savo pomėgiams. Paprastai anksti rytais išvedu pasivaikščioti į lauką biglę Mirą, o tuo pačiu ir pati pasimankštinu.
Po to skubu į darbą Birštone. Pati gyvenu Kaune. Atvykusi į sanatoriją, visa pasineriu į kasdienį darbą, kurio pagrindinis tikslas – užtikrinti kokybišką paslaugų teikimą klientams ir jų lūkesčių patenkinimą, naujų gydymo bei sveikatinimo paslaugų diegimą sanatorijoje bei sklandų darbo organizavimą. Tempas ir intensyvumas darbe tikrai yra didelis, bet verta tai daryti dėl savo klientų. Labai džiugu matyti išvykstančius po gydymo klientus šviečiančiais veidais, sveikesnius ir ypač juos sutikti atvykstančius vėl ir ne antrą, o trečią, ketvirtą kartą.
Taip pat dar skaitau paskaitas LSMU studentams, vedu jiems praktinius darbus. Gera, kai gali perduoti ne tik teorines žinias, bet ir patirtį jaunimui.
Po darbo vėl skubu namo į Kauną, kur kelis kartus per savaitę lankau jogos treniruotes arba Tango šokius. Šokis ir joga man padeda atsipalaiduoti po įtemptos darbo dienos. Šokio vaikystėje mokiausi Kauno Naujalio, o vėliau Vilniaus Čiurliono mokykloje baleto klasėje. Tačiau mano gyvenimo kelias pasuko medicinos link. Baigusi studijas LSMU ir įgijusi gydytojo diplomą, vėliau įgijau medicinos mokslų daktaro laipsnį ir tęsiau vadybos studijas universitete.
Gal dėl to, kad esu visą laiką užsiėmusi, stengiuosi gyventi sveikai, turiu puikų darbą, kuriame galiu save realizuoti, ir širdžiai mielus hobi, pavyksta visa tai suderinti.


Sigita Ražanskienė, Balbieriškio seniūnijos seniūnė:

– Gimiau, užaugau ir gyvenu Balbieriškyje. Tai gražus ir man labai brangus miestelis. Vyras Vaclovas taip pat balbieriškietis. Turime tris dukras – studentę Lauryną, gimnazistę Miglę ir progimnazistę Nedą. Pirmiausia esu žmona ir mama. Vertinu laiką, praleistą su draugais, skirtą sau ir pomėgiams (skaitymui, gėlių auginimui, mezgimui). Likimas lėmė, kad tik pirmasis darbas buvo Prienuose, o kiti – Balbieriškyje. Nuo 2005 m. dirbu Prienų r. savivaldybės administracijos Balbieriškio seniūnijoje. Darbas leidžia, o kartu ir įpareigoja rūpintis miestelio įvaizdžiu, gerove, padėti gyventojams, nes jie į seniūniją dažniausiai ateina vedini rūpesčių ir problemų. Džiaugiuosi seniūnijos darbuotojų komanda, kurie atsakingai atlieka savo pareigas. Pareigos seniūnijoje glaudžiai susijusios su visuomenine veikla – tenka ir po darbo užtrukti, poilsio dienų laiko paaukoti, bet tai kompensuoja džiaugsmas atliktais darbais, pasiektais tikslais. Visa tai suderinti pavyksta, nes visada palaiko, padeda šeima.


Loreta Jakinevičienė, LR aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotoja, Prienų rajono savivaldybės tarybos narė:

– Moteris… Kas ji ? Kokia ji? Moteris – tai spindintis, trapus krištolas, prie kurio prisiliesti reikia labai atsargiai ir jautriai. Ji – paslaptis, kurią sunku įminti. Ji – šiluma ir meilė, nes jos įsčiose užsimezga gyvybė. Ji – gyvenimas, meilė, laimė ir tikėjimas.
Jūsų klausimas padeda stabtelėti ir suklusti, ar sunku suderinti šilumą šeimoje, meilę, darbą, atsakingumą, veiklas, spindesį, moteriškumą ir žavesį. Ieškant atsakymo į šį klausimą, pirmiausiai prisiminiau jauniausios savo dukrytės Ugnytės žodžius:,,Mama, o kam lengva“. Būti mylinčia mama, atsakinga vadove, aktyvia visuomenininke, politike, švytinčia, besišypsančia, žavia moterimi nėra lengva. Tai – tarsi iššūkis! Visokių dienų būna: ir lengvesnių, ir sunkesnių, bet aš visada tikiu, kad viskas, ką esu suplanavusi, kuo tikiu, pavyks. Džiaugiuosi, kad visada mane palaiko, skatina į gyvenimą žvelgti tik pozityviai, džiaugtis juo ir tikėti, jog viskas, ką darau, turi prasmę, mano trys mylimos, protingos, žavios dukrytės, man brangūs ir mane mylintys žmonės.
Manau, kad esu nuoširdi, rūpestinga mama, atsakinga vadovė, žmogus, kuris nuoširdžiai tiki visuomenine veikla, jos prasme, komunikabili moteris. Manau, esu ir ambicinga, turinti savo tvirtą nuomonę politikė. O gal esu ir sėkminga, ir žavi…? Mielos moterys, nors kartais, jei ir verkti norisi – šypsokitės. Mylėkite Jums artimus, brangius žmones visa širdimi ir būsite mylimos, siekite tikslų atkakliai ir tikrai juos pasieksite, o svarbiausia, mylėkite save. Juk mes esame krištolas, paslaptis, šiluma ir meilė. Mes esame laimė ir gyvenimas. Būkite laimingos, mylinčios ir mylimos.


Alina Jaskūnienė, Birštono viešosios bibliotekos direktorė:

– Džiaugiuosi, kad mano gyvenime darbas, laisvalaikis, visuomeninė veikla yra persipynę, papildo vienas kitą, suteikia vidinio džiaugsmo – dirbu mėgiamą darbą nuostabių, kūrybingų bendradarbių komandoje, turiu laisvės saviraiškai, esu apsupta nuoširdžių, palaikančių žmonių.
Žinoma, įtampos, nusivylimo minučių šiame skubančiame, lekiančiame pasaulyje yra, bet padrąsina mylimo poeto V. Mačernio žodžiai „<…mokėkime gyventi nors dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą…>”. Stengiuosi mažiau dejuoti, branginti kiekvieną minutę, nuoširdžiai dirbti, drąsiai priimti iššūkius, keisti ir keistis, kad Gyvenimas būtų šviesesnis ir man, ir aplinkiniams.
Žinoma, gaila, kad laisvalaikio lieka nedaug, todėl labai džiaugiuosi, kai grįžta vaikai. Kai galime išsipasakoti, kartu užsiimti kulinariniais eksperimentais. Vertinu ir tą laiką, kai galiu pabūti su savimi, skaityti, klausytis muzikos, mėgautis gražia gamta, jos spalvomis, kvapais, garsais, leistis į ilgus pasivaikščiojimus. Labiausiai laiko trūksta skaitymui. Turiu visą kalną knygų, kurios nenustoja kauptis ir vis laukia mano atostogų. Laukiu ir aš.
Ir visiems palinkėčiau daugiau skaityti, nes tai ne tik puiki laisvalaikio praleidimo forma, bet ir, anot biblioterapijos specialistų, – raktas į laimingą ir ilgą gyvenimą.

Parengė Palma Pugačiauskaitė

Rubrikoje Redakcijos skiltis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *