Deja vu ar farsas

Stebėdamas ryškiausią šios savaitės „santą barbarą“ – su buvusia Teisingumo ministerijos Kalėjimų departamentų auditore, o dabar ministerijos tarnautoja Rasa Kazėniene susijusias peripetijas, negaliu apsispręsti: patiriu deja vu (pranc. jau matyta) ar antrusyk farsu pasikartojančią istoriją.
Ponia Kazėnienė kartu su Ministrui pirmininkui kovos su korupcijos klausimais patariančiu Skirmantu Malinausku šią savaitę surengė spaudos konferenciją, kurioje nuskambėjusi pagrindinė mintis buvo ta, kad pastangos išskaidrinti kalėjimų sistemą dūžta, vos atsimušusios į teisingumo viceministrą, buvusį buvusios premjero Algirdo Butkevičiaus patarėją Raimondą Bakšį. Šis pareigūnas, kuris prisipažino esąs atsakingas už pataisos įstaigų sistemos reformą, suprask, yra pats didžiausias pokyčių stabdis. Be to, p. Kazėnienė, prieš kurį laiką atskleidusi korupcines viešųjų pirkimų schemas Pravieniškėse, sako esanti persekiojama. Jos atskleistos istorijos antiherojai dėl patirtos žalos ją padavė į teismą.
O pasąmonė man šia proga primena kitą drąsuolę moterį net ne iš ministerijos, o iš Krekenavos – Dalią Budrevičienę, kuri kadaise išdrįso viešai pareikšti, kad tuo metu įtakingo (o tame regione iš esmės – visagalio) politiko Viktoro Uspaskicho valdomose įmonėse darbuotojams ne tik mokami grašiai, bet dar ir vokeliuose.
Ponią Budrevičienę taip pat buvo mėginama užtampyti po teismus, sukurti nepakeliamas darbo sąlygas darbovietėje (ten smerkiančiųjų ją dėl viešo akibrokšto, jei tiksliai pamenu, buvo daug daugiau nei drąsinančiųjų bei palaikančiųjų), paversti alkoholyje paskendusia degrade. Trumpai tariant – sužlugdyti taip, kad maža nepasirodytų nei jai, nei jos šeimyniškiams, nei visiems kitiems, kurie tą istoriją yra girdėję. Sąmoningai ar atsitiktinai.
Toji istorija buvo prieš dešimtį metų.
Ar mums – lietuviams – tebėra įdomu, kaip gyvena už pilietinę poziciją ordinu apdovanota moteris? Ačiū „Lietuvos rytui“, kurio žurnalistai daugiau nei prieš metus (2016-ųjų gruodį) p. Budrevičienę aplankė, rado neemigravusią, neišprotėjusią, o dirbančią vaikų darželyje. Besitikinčią, kad tasai jos veiksmas nebuvo beprasmiškas, pridėjo kitiems lietuviams bent tą dalį smegenų, gebančią suvokti, kuo skiriasi vokelyje ir oficialiai mokama alga. Tikėkimės, kad ji be jokios ironijos tas tiesas sugebės paaiškinti savo auklėtiniams. Jiems suprantama kalba. Nes aš nesu toks optimistas dėl pagilėjusio lietuviško supratimo.
Dabar, komentuodamas jau Teisingumo ministerijos pareigūnės reikalus, valstiečių – žaliųjų frakcijos seimūnas Povilas Urbšys apgailestauja, esą p. Kazėnienės patiriamos problemos kompromituoja neseniai parlamento priimtą „pranešėjų įstatymą“ (kuris esą turi apsaugoti tuos, kurie teisingoms institucijoms praneša apie piktnaudžiavimus beigi kitas gyvenimo pastebimas negeroves). Tačiau, sveiku protu pagalvojus, ar turime gailėti įstatymo, ar žmogaus? Tiksliau – jam padėti valstybės pastangomis ir vardu.
Ko gero, kol valdžia ir visuomenė pilietiškumo pavyzdžiams pasiryžusius asmenis lepins tik valstybės apdovanojimais, o ne moraline, materialia ir teisine parama, galima priimti bent dešimt įstatymų apie pranešėjus. Jie bus apie nieką, nes pranešėjų nebus. Ir vėl piktavaliai sakys – valstybė sau, žmogus – sau. Nors čia – jokia valstybė, tik išsigimusi valdžia, imituojanti skaidrumą.
Tegul koks seimūnas nusineša „pranešėjų įstatymą“ pas tuos ūkininkus, iš kurių Ramūnas Karbauskis susiorganizavo žemę (pamenate, visa žiniasklaida ieškojo, kad tokį bent vieną prakalbintų), ir pasiūlykite tam apgautam nelaimėliui prisidengti įstatymo garantijomis bei papasakoti, kokiais metodais vyr. valstietis užsiima žemgrobyste. Užtikrinu, prisidengęs tuo įstatymu tasai ūkininkas jausis nebent turįs figos lapelį. Ir pasakos tiek, kiek gali pasakoti pagalį prarijęs žmogus. Naudingumo koeficientas lygus nuliui.
Grįžtant prie šios savaitės „santa barbaros“ Vyriausybėje ir Teisingumo ministerijoje. Dar vienas ryškus akcentas – premjero patarėjo Skirmanto Malinausko paskelbtas ultimatumas savo bosui – p. Skvernelis turėtų apsispręsti: lieka savo poste arba patarėjas, arba pertvarkas ministerijoje blokuojantis viceministras. Veiksmas visada patrauklesnis už apmaudų kumščio kramtymą. Tačiau įvertinus bendresnį kontekstą, atrodo, kad p. Malinauskui trauktis iš p. Skvernelio komandos yra daug rimtesnių priežasčių, nei konkurencija su teisingumo viceministru. Nes premjeras, pirmaisiais šios koalicijos valdymo metais bent imitavęs skirtingus su p. Karbauskiu požiūrius į kai kuriuos dalykus (taip pat ir politikos skaidrumą), paskutiniu metu yra nutilęs, užsikimšęs ausis, užsidengęs akis. Toks kurčaklys valstiečių – žaliųjų supiltuose liūnuose.

Rytas Staselis

Rubrikoje Politika. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *