Sunkūs Nepriklausomos Lietuvos kūrimo (1918 – 1940) žingsniai Birštono krašte

Lietuva istoriniuose metraščiuose žinoma jau 1009 metus. Jau aštuoni šimtmečiai skiria mus nuo senosios Lietuvos valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – susidarymo. Laikotarpiu nuo Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 m. iki šių dienų 50 metų neturėjome Lietuvos valstybės, ji buvo okupuota.
Kai 1946 m. vasario 16 d., nepabūgusios stalinizmo, patriotės birštonietės Ona Juozaitienė ir Ona Miniauskienė iškėlė Lietuvos trispalvę virš Birštono gaisrinės, šalia kapinių, okupantų gretose buvo daug padlaižūnų ir klapčiukų – jiems paminklai nestatomi. O štai Birštono krašto savanoriai yra šio krašto laisvės ir garbės ženklas.

Lietuvos karininkai Kabašinskams priklausiusiame vasarnamyje.

Birštono krašto savanoriai
„Jie tvėrė Lietuvą“ – taip galima apibūdinti Birštono krašto savanorius. Savo krauju jie drąsiai gynė Tėvynę ir nešė laisvę Birštonui. Tai:
1) Vyčio Kryžiaus kavalierius iš Panemunio kaimo;
2) Savanoris Jonas Dzenkavičius iš Bučiūnų kaimo;
3) Savanoris Jonas Jaruševičius iš tuometinio Nemajūnų valsčiaus;
4) Savanoris Jokūbas Klimavičius iš Bučiūnų;
5) Savanoris Mulerčikas Šimas iš Tauliukų kaimo;
6) Savanoris Jonas Rizauskas iš Matiešonių kaimo;
7) Savanoris Jonas Tamulynas iš Jundeliškių kaimo;
8) Savanoris Motiejus Tamulynas iš Jundeliškių kaimo;
9) Savanoris Juozas Tatlauskas iš Birštono;
10) Savanoris Povilas Petrulionis iš Birštono;
11) Benediktas Vitkauskas iš Birštono.

Birštono kraštas 1918 m. Vasario 16 – ąją
Iki 1918 m. Birštonas ir dabartinė Birštono seniūnija priklausė Jiezno valsčiui. Kurortas buvo Lidijos Miller – Kochanovsko nuosavybėje. Gerą dešimtmetį Birštono parapijoje aktyvią tautinio sąmoningumo ugdymo veiklą ugdė 1909 m. pastatytos Birštono bažnyčios fundatorius, Birštono klebonas Jonas Karvelis. Jis vedė pamaldas lietuvių kalba, daug dėmesio skyrė parapijos lietuvinimui, daug rašė tuometinės periodinės spaudos leidiniuose „Vilniaus žinios“, „Aušra“,„Viltis“, „Tėvynės sargas“. Pasirašinėdamas Svečio slapyvardžiu, jis atskleidė kitataučių įsigalėjimo kurortui teikiamų paslaugų sistemoje ydingumą, parodė krašto sulenkėjimo padarinius. Jis parapijiečiams išdavinėjo pažymas lietuvių kalba. Už tai nusipelno „litvomano“ vardą. Iki šiol nežinomos priežastys, kodėl toks aktyvus to meto lietuvių visuomenės veikėjas nedalyvavo Vilniaus konferencijoje.
1918 m. Vasario 16 – ąją Jonas Karvelis sutiko labai pakiliai ir turėjo daug sumanymų. Bet 1918 m. balandžio 18 d. iš Valkininkų į Birštoną atėjo Vilniaus vyskupijos Merkinės dekano, Vasario 16-osios akto signataro Vladislavo Mirono laiškas lotynų kalba: „Kviečiu Tave atvykti mane pakeisti ir vadovauti Valkininkų bažnyčiai“ (LVIA, f.694, ap.3, b.1062, p.28). Vladislavas Mironas, kaip signataras, norėjo atsiduoti Lietuvos valstybės kūrimui. Birštono klebonu buvo paskirtas Tadas Akstinas. Tai didelės pagarbos vertas dvasiškis (palaidotas Jiezno senose kapinėse), bet jis neturėjo tokių organizacinių sugebėjimų, oratoriaus talento ir sugebėjimo patraukti parapijiečius, kokį turėjo Jonas Karvelis.

1918 m. spalio 28 dienos atlaidai Birštone

1934 m Birštono politiniame elite,pirmas iš kairės antroje eilėje Birštono valsčiaus viršaitis, Lietuvos savanoris Povilas Petrulionis, antrasis pirmasis savivaldos viršaitis Adomas Kabašinskas.

Kaimyninėse Nemajūnų ir Jiezno parapijose buvo kuriami parapijiniai valsčių valdymo komitetai, buvo kuriamos lietuviškos mokyklos, buvo organizuojami komitetai. Birštono parapijoje dėl jau anksčiau išdėstytų priežasčių tokie procesai nevyko.
1918 m. spalio 28 dieną besikuriančios Alytaus apskrities kunigai susirinko į atlaidus Birštone. Atlaidų pavadinimas nenurodomas. Veikiausiai tai galėjo būti Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos atlaidai.
„28 dieną spalių Alytaus apskričio kunigai, susirinkę į Birštoną atlaiduosna, nutarė kreipties prie Aukščiausios Lietuvos Tarybos prašydami, kad ji teiktųsi pasirūpinti kuo greičiausiai pas vokiečių okupacijinę valdžią sustabdyti miško kirtimą ir jų eksplotaciją, kuri prasidėjo plačiai nuo 13 d. šio mėnesio mūsų apylinkėje. Kaip girdėjome iš tikrų šaltinių, jog Jiezno ir Nemoniūnų apylinkės užveizda kreipėsi prie vietos klebono, kad jisai iš sakyklos praneštų parapijonims apie ūmų girių išpardavinėjimą be apribavimo; iš to regis, kad vokiečių valdžios skubinama miškų liekanas išgabenti“ (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, BR, f.96-128, dokumentas 10, – kalba netaisyta).
Dokumentą Birštone 1918 m. spalio 28 dieną pasirašė Punios, Nemajūnų, Birštono, Butrimonių,Valkininkų, Prienų ir Jiezno dvasiniai ganytojai. Lietuvos Taryba tuo metu neturėjo galimybių sustabdyti okupantų savivaliavimą, tad ji tiesiog išviešino šį vokiečių savivaliavimą, paskelbdama jį „Lietuvos aide“ („Lietuvos aidas“, 1918 m. lapkričio 26 d, nr.141(189), p.2).
Tai buvo drąsus dvasinių ganytojų žingsnis, nes okupacinė valdžia dar valsčiuose turėjo stiprias žandarais paremtas valdžios galias, nuolatos vykdė maisto produktų, arklių rekvizavimą.

Birštono parapijos komiteto įsikūrimas
1918 m. lapkričio pradžioje Vokietijoje įvyko revoliucija, kaizeris Vilhelmas II buvo nuverstas nuo sosto. Vokietijos karinės pajėgos pradėjo paliaubų derybas. Lietuvos Taryba, dar neturėdama karinės jėgos (krašte buvo pilna vokiečių žandarų) tapo faktine valdžia Lietuvoje. Lietuvos Valstybės Taryba, vadovaujama Antano Smetonos, ir pirmoji Lietuvos vyriausybė, vadovaujama ministro pirmininko Augustino Voldemaro, pradėjo kurti valstybines institucijas vietose, tad iš karto kreipėsi į tautą: „Negaišdami nei dienos, kiekvienoje parapijoje susirinkite visi vyresnieji be kalbos ir tikybos skirtumo ir išrinkite Parapijos komitetą iš penkių ar septynių žmonių. Išrinktasai komitetas turi tuojaus paimti į savo rankas tvarkyti gyvenimą. Tasai komitetas tuojaus turi pasikviesti stiprius ištikimus vyrus ir iš jų sudaryti miliciją. Milicijos darbas yra saugoti žmones nuo visokių užpuolikų ir grobikų ir palaikyti viešąją tvarką“ („Tėvynės sargas“, 1918 m. lapkričio 15 d., nr. 38, p.2). Tame atsišaukime nurodoma, kad kaimyniniai parapijų komitetai tarpusavyje turi susisiekti ir kartu steigti apskričių komitetus.
1918 m. lapkričio 14 dieną Alytuje įvyksta pirmasis Alytaus apskrities atstovų susirinkimas. Jame dalyvavo atstovai iš Daugų, Alovės, Alytaus, Nemunaičio, Udrijos, Krokialaukio, Rumbonių, Nemaniūnų (taip tuo metu buvo vadinami Nemajūnai, – V.K.), Metelių, Birštono, Jiezno, Stakliškių, Punios ir Seirijų valsčių (LCVA, F.379, ap.2, b.2, p.4 ap.).
Nuo Birštono valsčiaus šiame susirinkime dalyvavo Jurgis Blekaitis ir girininkas Adomas Kabašinskas. Suvažiavimas nutarė Lietuvos aukščiausiąja valdžia pripažinti Lietuvos Tarybą, įsteigti valsčiuose miliciją, stengiantis išvengti konfliktų, palaikyti ryšius su vokiečių valdžia (LCVA, F.1567, ap.3, b.1, p. 40v-41). Suvažiavimas išrinko Alytaus apskrities Tarybą.

Adomas ir Elena Kabašinskai su sūnumi Vytautu apie 1932 m. prie „Birutės“.

Į Tarybą buvo išrinktas 1917 m. Vilniaus konferencijos narys, Nemajūnų parapijos komiteto pirmininkas klebonas Jonas Kunigėlis. Lapkričio 21 dieną susirinkę parapijų komitetų atstovai jau kalbėjo apie parapijos komitetų, kaip savivaldos organų, veikimą (Ten pat, p.41-42). Būtent šią datą reikėtų laikyti faktine Birštono lietuviškos savivaldos pradžia. Jau lapkričio 25 dieną parapijos komitetas iš apskrities komiteto gavo prašymą pranešti komiteto sudėtį, apie parapijos milicininkus ir miškų apsaugą (LCVA, f.1567, ap.1, b1, p1-3), gruodžio 23 dieną parapijiniam komitetui pavedama iš naujo peržiūrėti vokiečių neteisingai nubausto Žiūko bylą (Ten pat, p.5). Tiesa, savivaldos kūrimosi pradžioje buvo tarsi užslėptas ateities klausimas, kaip gali egzistuoti net trys valsčiai, besivaržantys dėl savo teritorijų: Jiezno, Birštono, Nemajūnų.

Lietuviškos Birštono savivaldybės veikla
Susikūrusio Birštono parapijos komiteto valdžios galia apėmė tik Birštoną, Jažemkavą, Škėvonis, Žemaitkiemį, Naudžiūnus, Kernuves, Paprienę, Ivoniškes. Šių kaimų seniūnai tai pat įėjo į parapijos vykdomąjį komitetą. Birštono seniūnais dirbo Antanas Blekaitis ir Adomas Stapčinskas. Pirmuoju Birštono parapijos miestelio komiteto pirmininku išrenkamas Adomas Blekaitis, nariai – Adomas Kabašinskas, Juozas Kabašinskas, Juozas Tankevičius, Adomas Barauskas (LCVA, f.1567, ap.3, b.p.1).
Nuo kovo mėn. parapijos komitetas jau vadinamas Birštono valsčiaus komitetu, jo viršaičiu išrenkamas Adomas Kabašinskas (Ten pat, p.3), jo padėjėju – Jurgis Blekaitis. Į valsčiaus komitetą taip pat buvo išrinkti Motiejus Klimavičius, Juozas Žeimys ir Jurgis Blekaitis.
Pirmiausia savivaldybininkams reikėjo užtikrinti piliečių saugumą, apsaugoti juos nuo pasireiškusio plėšikavimo ir banditizmo. Darbą pradėjo pirmieji policininkai Andrius Gužauskas, Juozas Rukas ir Petras Krutulys. Tuometinė valdžia dar ne visuomet galėjo užtikrinti visiškai normalias pareigūnų gyvenimo sąlygas.
Per Pirmąjį pasaulinį karą daugelis Birštono bei anksčiau išvardintų kaimų gyventojų buvo nukentėję nuo gaisrų, sugriovimų, todėl jų noras remontuoti namus, statytis naujus buvo valdžiai suprantamas. 1918 m. kovo 11 d. Birštono valsčiaus viršaitis Adomas Kabašinskas skyrė medžiagos 28 valsčiaus gyventojams. Išvardysime tik birštoniškius: Adomui Žukui, Mataušui Klimavičiui, Juozui Klimavičiui, Jurgiui Blekaičiui, Vincui Kabašinskui, Adomui ir Mataušui Klimams, Kazimierui Dereškevičiui, Juozui Žeimiui, Juozui Vaitkelevičiui, Motiejui Diedoniui, Juozui Blekaičiui, Adomui Stapčinskui, Jurgiui Stapčinskui, Juozui Tankevičiui, Bernardui Kamarauskui (Ten pat,p.11) .
Kaizerinės okupacijos metais kai kurie Birštono gyventojai apiplėšė pradinę mokyklą: ardė kurui stalus, duris ir kitą medinį inventorių. Valsčiaus viršaitis sudarė mokyklos taisymo komitetą, kuris rinko iš gyventojų (1,01ha) po 1 auksiną nuo dešimtinės mokyklos remontui (Ten pat, p.12). Mokykla po pusmečio galėjo pradėti darbą.
Dar vienas išskirtinis naujos valdžios bruožas: rūpinimasis problemų turinčiais žmonėmis.
Birštono valsčiaus komitetas tarpininkaudavo atleidžiant nuo karinės tarnybos šaukiamuosius, išlaikančius gausias šeimas, išlaisvindavo neteisėtai į dabokles patekusius suimtuosius, suteikdavo sėjai grūdų ir atleisdavo nuo mokesčių sunkiai besiverčiančius žmones ir ligonius (Ten pat, p.16-27).
Deja, Birštono pirmoji lietuviškoji savivaldybė konkurencijos su Nemajūnų savivaldybe neatlaikė, Birštono savivaldybė 1919 m. gruodžio pabaigoje buvo panaikinta. Nuo 1920 iki 1933 m. žinome Nemajūnų savivaldybę. Birštonas ir 1919 m. buvusios Birštono valsčiaus žemės buvo prijungtos prie Jiezno valsčiaus. Nuo 1934 m. sausio 1 d. nustojo egzistavusi Nemajūnų savivaldybė ir nuo šio momento iki 1945 metų buvo žinoma Birštono savivaldybė – valsčius.

Adomas Kabašinskas – tarpukario patrioto pavyzdys

Partizanas Vytautas Kabašinskas – Litas.

Tai, kad tarp naujosios lietuviškos valdžios ir gyventojų nekilo didesnių konfliktų, buvo išsprendžiami sudėtingi valdymo klausimai, lėmė viršaičio išmintis, geranoriškumas ir sugebėjimas suprasti žmones.
Adomas Kabašinskas – nuo 17 amžiaus Birštone žinomos Kabašinskų giminės atstovas. Gimė jis 1884 m. vasario 21 d. Andriaus ir Ievos Šeškauskaitės – Kabašinskienės šeimoje. (LVIA, f.1043, ap.1, b.4. l.35). Adomukas anksti neteko tėtės, o sulaukus 11 metų, mirė mama. Sūnėną augino dėdė Jurgis. 1898 m. Adomas baigė rusišką valdinę mokyklą, o nuo 1900 m. jau dirbo Birštono girininkijoje raštininku. Aktyviai įsijungė į lietuviškos valdžios kūrimą. 1920 m. mokėsi pas vieną Birštono meistrą dailidės ir tinkuotojo amato. Tai vėliau pravertė dirbant pagal užsakymus įvairius dailidės, mūrininko darbus Birštono kurorto atstatyme. 1920 – 1921 m. dirbo Prienų girininkijoje, nuo 1921 m. iki 1945 m. – Birštono girininku (LYA, F.k-1, ap. 58, b.5971-l, p.8). Darbštiesiems ir likimas padeda. Jis susipažino su turtingo Vilniaus inžinieriaus Kasparo įdukrinta Elena Jarašiūte. Kasparui ir jo žmonai mirus, Elena paveldėjo dviejų aukštų namą, vėliau tapusį Lietuvos karininkų vasarnamiu. 1925 m. Adomas ir Elena sumainė žiedus, 1928 metais susilaukė mylimo sūnaus Vytauto. Šeima daug dirbo ir pasiturinčiai gyveno, Adomas Kabašinskas turėjo dar ir vilą „Aušra“. Adomas buvo visų mėgiamas, dažnai buvo kviečiamas į krikštynas krikštatėviu. Buvo šaulys, įkūrė Birštonui pagražinti draugiją. 1928 m. derybų su latviais Birštone metu svečių pietūs vyko pas Kabašinską karininkų sanatorijoje. Čia jis susipažino su ministru pirmininku Augustinu Valdemaru, žymiu valstybininku Ernestu Galvanausku. Pas Birštono girininką vasaros metu užsukdavo prezidentienė S. Smetonienė su ją lydinčiu vidaus reikalų ministru A.Rusteika, besigydantys Lietuvos karininkai.
Pirmos sovietinės okupacijos metu Kabašinskų šeima nenukentėjo. 1941 m. Adomas Kabašinskas aktyviai įsijungė į birželio sukilimą, sukilėliams nurodė, kur Birštono girininkijose slapstosi sovietų kariai. 1945 m. lapkritį Birštono stribo Miko Feiferio įskųstas Adomas Kabašinskas buvo suimtas. Žmona iš Birštono išvyko pas seserį Aleksote, Kaune. Sūnus Vytautas, „Žiburio“gimnazijos auklėtinis, išėjo į partizanus ir įstojo į Merkio – Algirdo Juodžio vadovaujamą Geležinio Vilko rinktinės 5 kuopą, tapo partizanu Litu. Vėliau Litas buvo paaukštintas į kuopos žvalgybos skyriaus vado pareigas.
Adomas Kabašinskas pusę metų buvo tardomas Alytaus kalėjime. Jį žiauriai tardė MGB tardytojai Kazancevas, Šustovas, Chomešokas. A.Kabašinskas tvirtai laikėsi ir niekur neprasitarė, kad kūrė lietuvišką valdžią Birštone. O Birštono stribai buvo dar per jauni, kad tai atsimintų…
Adomo žmona Elena ėmėsi visų priemonių, kad išlaisvintų vyrą. Neatmestina ir įtikėtina versija, kad, paėmusi dideles šeimos santaupas, ji sugebėjo „prieiti“ prie Alytaus apskrities MGB viršininko. 1945 m. spalio 11 dieną leisgyvis Adomas Kabašinskas buvo paleistas iš kalėjimo (Ten pat, p.17). Toliau jiedu gyveno Aleksote pas žmonos seserį.
Partizanas Vytautas Kabašinskas – Litas kovėsi Piliuonos, Vaišvydavos, Aukštutinės Panemunės, net Darsūniškio apylinkėse. Netikiu, kad Vytautas –Litas nebūtų susitikęs su tėvais iki savo žūties 1949 m. rugpjūčio 21 dieną. Pagal vieną versiją Darsūniškio apylinkėse, pagal kitą – Guogų kaime šalia Piliuonos. Gal kas žino, gal girdėjo apie tai ir atsilieps? Lito kūnas buvo išniekintas Panemunės stribyne. Vėliau ten rasti kaulai išvežioti į šiukšlynus…
Vytauto mirtis palaužė tėvus. Po trejų metų mirė Adomas Kabašinskas. Jis buvo palaidotas vienose iš Kauno kapinių. Teiginys, kad jis palaidotas Aleksoto kapinėse, nepasitvirtino. Po vyro mirties žmona Elena grįžo į gimtąjį Dievogalos kaimą Zapyškio apylinkėse ir ten 1954 m. balandžio 29 dieną mirė. Buvo palaidota Zapyškio bažnyčios kapinėse (Zapyškio bažnyčios 1946-1955 mirties metrikų knyga, įrašas nr.11., p.86).
Ši šeima, kaip ir daugelis tarpukariu, gyveno darbu, meile šeimai, Tėvynei ir Dievui. Istorinė atmintis apie juos nemari. Tikime, kad ateis laikas, kai ant pirmojo lietuviškos savivaldos kūrėjo kapo galėsime uždegti žvakutę. O vasario 16-ąją Kabašinskų šeimą prisiminkime bent maldoje.
Istorikas Vytautas Kuzmickas

Rubrikoje Mūsų kraštas. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *