„Norėjau, kad romanas būtų pilnakraujis“…

Į rašytojo Edmundo Malūko naujausio istorinio romano „Vytauto žemė“ pristatymą Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje susirinkusius šio rašytojo kūrybos bei savo šalies istorijos mylėtojus svečias tarytum pakvietė nusikelti į XIV amžių Lietuvoje.
Tačiau prieš užsimindamas apie dvyliktąją savo knygą, gerbiamas rašytojas pasidalino savo pastebėjimais apie naujausias teorijas, kokiu būdu veikė čia buvusi civilizacija. Jam rūpi planetos, gimtis, vystymasis, eiga ir mirtis – mūsų Žemės likimas.
Na, o skaičiusiems Malūko kūrybą nuo pradžių, prisiminus „Kraujo skonį“, „Juoduosius želmenis“ ar „Moters kerštą“, matyt, nebuvo nuostabu, jog rašytoją domina ir kvantinė fizika, ir žemės magnetizmo schema, net dolmenų paskirtis, piramidės – kaip energijos kaupimo įrengimai ar ritualinis upelis ir šaltinynas ant Lopaičių piliakalnio pakeliui į Klaipėdą… Skaičius kitus romanus, imi galvoti, jog galbūt Malūkas tiki horoskopais, tiki amuletais ir kitokiomis pranašystėmis, kai kažkurio romano prologe ragina saugotis „prakeiktųjų veidrodžių. Ir suskeldėjusio gyvenimo“ ir primena: „Dievas liepė: Mylėk! Šėtonas pakartojo: Pavydėk!”… Todėl ir kirbėjo mintis popietės metu (prisiminus mūsiškį Dabrišių, gavusį vieno lito premiją už dabrišišką poeziją- aut.past), kad šio rašytojo visa kūryba yra tiesiog malūkiška. „Iškėliau kūrybos kartelę virš savo galvos. Juk „plakė“, kad mano kūryba – geltonoji literatūra, todėl norėjosi imtis dar nepajudintų temų. Taip gimė idėja romano centre sukurti įtaigų Vytauto Didžiojo paveikslą, – pasakojo Malūkas. Autorius pasidalino mintimis ir apie tai, kaip kūrė Vytauto paveikslą ir kokią Jogailos charakteristiką turėjo prieš save kurdamas Jogailos portretą romane. „Įsivaizdavau, kad Jogaila klausosi lakštingalos prie Vilnelės“, – atskleidžia jis ir parodo vietą net žemėlapyje. „Man reikėjo gilių akių“, – sakė apie Oną, Vytauto žmoną…
Romaną skaitydami surasime ir gamtmeldystės. Kaip teigia autorius, matyt, dėl to lenkai romano ir nemėgsta. Mat Vytauto „tikėjimas nebuvo grynai krikščioniškas, nebuvo ir stabų“. O moterys, raudodamos per laidotuves, sako, ašaras rinko į ašarines ir nešė išpilti į kapo duobę… Taigi per Onos, Sofijos, Jogailos, Skirgailos, kitų veikėjų santykį su Vytautu Didžiuoju romano autorius dar kartą pakartoja visiems amžiams svarbias tiesas apie moterišką išmintį, meilę bei ištikimybę.
„Man norėjosi šokių, meilės, papročių, ekspresijos, rūpėjo ir XIV amžiaus patiekalai“, – dar labiau suintriguoja rašytojas, kuriam teko, kaip pats teigia, „išsimaudyti XIV a. papročiuose, paklaidžioti tikėjimo labirintuose, pažinti Vytauto žmoną Oną, nulydėti iki Maskvos jų dukterį Sofiją“… O koks pamokantis, kiek įdomus bei spalvingas romane „Vytauto žemė“ perteiktas autoriaus minėtas amžius Lietuvoje, kuo dar stebina savo kūrybos mylėtojus rašytojas Edmundas Malūkas, įsitikinsime perskaitę ir šią knygą, kurią įsigyti ir gauti autografą buvo daug norinčiųjų.
Susitikimą su Edmundu Malūku organizavo biblioteka ir Trečiojo amžiaus universiteto Vilniaus filialo Prienuose klausytojai.
Palma Pugačiauskaitė