Nuo pat 2004 m. gegužės pirmosios Lietuva svarsto ir vis dar neišsiaiškino, kuo kaimas skiriasi nuo žemės ūkio. Briuselis pumpavo lėšas kaimo verslo plėtrai, savo įnašą pridėdavo ir Vilnius, tačiau mūsų šalelės regionuose tik didėjo socialinė atskirtis. Po pirmojo finansinio laikotarpio tarsi susivokta: galbūt kalbininkai ne taip išvertė Europos Sąjungos reglamentus, galbūt vakariečio ir rytiečio mentaliteto skirtumai kalti. Pinigų srautai į agrarinį sektorių didėja, kyla modernios fermos, elevatorių bokštai, brazda robotai, kiemuose blizga naujausių modelių traktoriai ir kombainai, tačiau iš kaimo bėga žmonės. Tuščiais langais į pasaulį žiūri kaimų, gyvenviečių, miestelių sodybos, paskui jas rikiuojasi buvę medicinos punktai, bendrojo lavinimo ir žemės ūkio mokyklos, pašto skyriai.
Per Lietuvą pervažiavo du ES finansiniai laikotarpiai, „nusėdo“ milijardai eurų. Ar kas nors gali pasakyti, koks procentas europinių ir nacionalinių lėšų teko valdininkams, visus tuos metus skaičiavusiems, kad pinigai kaime ir žemės ūkyje būtų įsisavinti sąžiningai, atsakingai ir skaidriai. Kontroliavimo, reguliavimo, mokėjimų ir kitos panašios agentūros skėriais apniko žemdirbius. Pirkimų konkursai, privalomi dalyvavimai įvairiose struktūrose, paskolos iš bankų. Visą dieną dirbę laukuose ar fermose ūkininkai naktimis turėjo skaičiuoti, kur padėjo eurą, kiek naudos iš jo turės po penkerių metų, kiek sukurs darbo vietų ir t. t., ir pan. Miesto („kaimiškos“ ministerijos departamentų) jaunimas su valdžios įgaliojimais tikrino kiekvieną ūkininko žingsnį, nors dažnas vizitatorius neskirdavo veršelio nuo kumeliuko ir plūgo nuo akėčių.
„Grūdinimas“ biurokratijos eketėje per tą savarankiško agrarinio lažo laikotarpį žemdirbiui atsparumo popierizmui nesuformavo. Gana dažnai lankydamasis senųjų Vakarų Europos šalių ūkiuose jis matė maksimaliai racionalų kaimo verslą, pagrįstą vienos šeimos narių darbu. Tačiau greta egzistavo kitų kaimo gyventojų verslai, vienaip ar kitaip tarpusavyje susiję. Toks bendravimas ir bendradarbiavimas tęsiasi šimtmečius. Tai, ką lietuvis šiandien vadina kaimo tuštėjimu, Vakaruose prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo. Anksčiau žemės ūkyje ten dirbo 25-30 proc. kaimo gyventojų, pastaruoju metu – apie 3 proc. Todėl vakarietiškas ūkininko „standartas“ – 50 ha žemės, 50 galvijų ir viena arba dvi darbo vietos. Teko matyti pieno ūkių su 200 karvių, tačiau darbininkai tie patys – šeimininkas ir jo žmona. Pastaroji dar turi tarnybą mieste.
Dešimt kartų daugiau už Lietuvą gyventojų turinti Lenkija kasdien mus moko verslumo, perduoda iš Vakarų ateinančias ūkininkavimo tendencijas. Ten kaimiečiai dar iki socialistinės sistemos griūties jau emigravo į Kanadą, Didžiąją Britaniją. Kolūkinių gyvenviečių, kaip Lietuvoje, ten nebuvo. Ūkininkai buvo išlaikę senąsias tradicijas, vėliau už mus „užsikrėtė“ europinės paramos vilionėmis. Galbūt juos drausmino gilus religingumas, kurį mes šiandien pavadintume nederančiu prie naujųjų laikų. Lenkai stačia galva nepuolė vykdyti Briuselio reglamentų, derėjosi ir tebesidera dėl išmokų, valiutos ir pan. Kaimynai aplenkė mus įsileisdami beveik du milijonus darbininkų iš Ukrainos, skaičiuoja padidėjusį šalies bendrąjį vidaus produktą.
Verslumo situaciją mūsų kaime geriausiai apibūdino vienas ūkininkas, savo sodyboje laikantis keturias melžiamas karves, pulką vištų, nestokojantis pajamų ir palaikantis parlamentarės Aušros nuomonę. Kiekvieną rytą jiedu su žmona išnešioja kaimiečiams pieno, varškės, sviesto, susirenka apie 60-80 Eur. Pirkėjai galėtų ir patys ateiti, tačiau nebaigė žiūrėti televizijos serialų. Be to, valstybė juos išpaikinusi išmokomis, pašalpomis. Kam dirbti ar laikyti sodyboje galvijų, paukščių? Ūkininkas su žmona dar turi papildomo uždarbio (po ketvirtį etato) valstybės ir privačiose įstaigose, nors amžius jau lieptų pailsėti.
Šiandien vis dažniau kalbame, jog kaimas laiku nepasipriešino politikų sumanytoms pertvarkoms. Žemės nuosavybė dažnam sodiečiui atrodė pramanas, kuris, pasak poeto, išnyks kaip dūmas, neblaškomas vėjo. Ant apleistų fermų stogų ir naujai atsiradusiuose dirvonuose per dešimtmetį sužaliavo berželiai, darbingo amžiaus piliečiai rinkosi emigracijos loterijas. Pora dešimtmečių – ir valstybės rūpestis dėl trečdalio tautos, gyvenančios kaime, pamažu slopsta. Buvusiuose vaikų darželiuose kuriasi privatūs senelių globos namai, mokyklų pastatuose su neseniai, pasinaudojus ES ir valstybės paramos lėšomis, sutvarkyta infrastruktūra, atsiranda kaimo turizmo sodybos miestiečiams lėbauti. Kitados apylinkę koncertais garsinę kultūros namai kaimo plėtrai skirtomis lėšomis paverčiami daugiafunkciais centrais su sporto aikštynais ir viena darbuotoja, žiūrinčia pro langą į tuščią gyvenvietę.
Laukai dėl susidėvėjusių melioracijos sistemų skęsta, palaidodami ūkininkų pajamas ir viltis, tačiau ir Briuseliui, ir Vilniui svarbiau investuoti į kaimo kultūrą. Bebrų užkimšti grioviai palauks.
Uždarius mokyklas geltonieji autobusiukai iš kaimo išvežė ne tik vaikus, bet ir jų norą grįžti pas tėvus. Miesto mokyklose, kolegijose, universitetuose puoselėjamas neribotos laisvės suvokimas, atviro pasirinkimo galimybė. Aukštosios mokyklos skatinamos integruotis į pasaulio tinklą, mokslininkai vertinami tik už publikacijas užsienio žurnaluose. Būsimųjų agronomų, inžinierių, gydytojų auditorijose vis dažniau skamba anglų kalba, kuria mokosi ne tik atvykėliai iš kitų šalių, bet ir saviškiai. Ir vieni, ir kiti už mokslą moka, tuo paremdami mūsų švietimo sistemą. Kokios grąžos gali tikėtis valstybė?
Justinas ADOMAITIS
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“