Apie Vytautą Mačernį – iš rašytojos lūpų

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla neseniai išleido naujausią rašytojos Aldonos Ruseckaitės biografinį romaną „Dūžtančios formos“, pasakojantį apie jauniausią lietuvių literatūros klasiką, poetą Vytautą Mačernį. Prienų krašto muziejuje įvyko šios knygos sutiktuvės, kuriose dalyvavo knygos autorė ir aktorė Daiva Škelevaitė.
Dvi esminės paskatos neleido praleisti šio susitikimo: Mačernio asmenybė, jau legenda tapęs jo gyvenimas, ir apsilankiusi pristatomos knygos autorė, puiki pasakotoja; kartais atrodo, jog apie ką ji bekalbėtų, vis tiek sugebėtų sudominti pačia pasakojimo ir kalbėjimo maniera. Nors susitikimo pradžioje šmaikštavo, jog į Prienų kraštą mielai atvyktų ir patylėti, pasiklausyti saviškių, kurių visuomet pasiilgsta.
Taigi, Mačernis… Dabar medžiagos apie Vytautą Mačernį pakankamai, jau nekalbant apie daugkartinius jo poezijos leidimus. Jis skaitomas, jo nereikia papildomai pristatinėti ar populiarinti, per literatūrinius vakarus deklamuojamas aktorių (prisiminiau įspūdingą Andriaus Bialobžeskio programą „Aš pažinau karalių tavyje“). Bet juk ilgą laiką po poeto žūties oficialiai jo kūryba kaip ir neegzistavo. To meto oficioziniuose literatūros vadovėliuose nebūtum radęs net jo pavardės. Žvilgtelėjau į poeto bibliografiją: vis dėlto 1970 metais „Vaga“ išleido Mačernio poezijos rinkinį „Žmogaus apnuoginta širdis“ – kukloką, „apipešiotą“, bet – neįkainojamą! Mačernis tapo žinomas, jo tikroji, o ne ideologizuota poezija intrigavo. Nors ir be mokytojų vadovavimo, iš „Vizijų“ ciklo ir daugelio paskirų eilėraščių skaitytojai sugebėjo pajusti amžinybės gaudesį ir tą tik Mačerniui būdingą švelnų, nežemišką švytėjimą…
Vis tos aplankančios mintys apie poeto žūtį… Įprasta teigti, kad Mačernio likimas tragiškas: žuvo besibaigiant Antrajam pasauliniam karui nuo atsitiktinės skeveldros, eidamas vos dvidešimt ketvirtuosius metus. Atidžiau pažiūrėjus, ima atrodyti, kad jaunas poetas buvo tarsi įkritęs į fatališką laiko plyšį: baigiasi viena epocha, prasideda kita. Ir kas dabar pasakys, kaip būtų susiklostęs jo gyvenimas? Beprasidedanti tarybinė santvarka poetui mažų mažiausiai nebūtų buvusi palanki, kur jau ten… Kita vertus, priverstinė tremtis į Vakarus, kur lyg ir buvo ruoštasi, būtų visiškai atskyrusi Mačernį nuo Lietuvoje likusių skaitytojų – iki pat Atgimimo laikotarpio. O gal ir pačiam poetui gyvenimas svetur būtų virtęs savotiška kūrybine agonija. Šiaip ar taip, atsitiktinė (?) likimo skeveldra užkirto kelią visoms numanomoms fizinėms ir dvasinėms kančioms ateityje, bet anaiptol nepasmerkė jo kūrybos užmarščiai. „Rašytojo vienintelis užmokestis – tai amžinybė“- yra užrašęs ir pats poetas. Dabar per laiko prizmę kristalizuojasi mintis: taip, matyt, turėjo būti lemta, kad aukščiausios prabos poeto žvaigždė fizinės mirties forma užgeso pačiame apogėjuje.
Nors Mačernio kūrybos tyrinėtojų nestokota, šiame kontekste „Dūžtančių formų“ autorė Aldona Ruseckaitė originaliai ir labai savitai atskleidžia gyvą ir nežemiškai jautrų Mačernio paveikslą. Susitikimo ir knygos pristatymo metu rašytoja papasakojo visus šios knygos atsiradimo motyvus ir aplinkybes. Rašant knygą, remtasi poeto rankraščiais, laiškais, artimųjų atsiminimais, įkomponuota visas spektras situacijų bei aplinkybių: vaikystė, studijos, kūryba, meilė, tėviškė, mirtis. Be abejo, naudotasi patikrintais šaltiniais, nors beletrizuotam tekstui leistina ir pageidaujama autorės interpretacija. Visiškai naujai čia atsiranda ir Mačernio mylimosios, 97- erius metus (!) šiandien skaičiuojančios Bronės Vildžiūnaitės istorija. Leidinį tiesiog reikėtų imti ir skaityti. Beje, negali nepaminėti rašytojos knygos (kaip ir ankstesniųjų) stiliaus, žodžio ar sakinio taiklumo ir skalsumo. Pagauni save mėgaujantis pačiu tekstu.
Mūsų kraštietė – muziejininkė ir rašytoja – Aldona Ruseckaitė nusipelno nuoširdžių pagyrimų už savo entuziazmą, darbštumą ir indėlį į krašto kultūrą ( na lai tai nuskamba patetiškai!). Per jos parašytas knygas mus jau aplankė Maironis, Žemaitė, dabar gi – Mačernis. Visi jie – žemaičiai, kaip pastebėjo ir pati rašytoja. Kas toliau? Gal kas nors iš Sūduvos krašto? Krašto, iš kurio pati rašytoja yra kilusi, kurio žemę, žmones ir papročius gerai pažįsta ir myli? Gal autorei tai ir būtų toks neapibrėžtas palinkėjimas, vedantis išsipildymo link.
Marytė Žaromskienė

Rubrikoje Kultūra. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *