Juozaičių šeima kovoje už Lietuvos laisvę (II)

Lietuvos partizano Vinco Juozaičio – Vyturio kovos kelias truko pustrečių metų. Kiekviena partizano diena buvo įtempta, kupina kovinės drąsos ir nuolatinio pasiaukojančio darbo.

Vincas Juozaitis – Vyturys tarp Lietuvos partizanų.

Punios šilas – Dzūkų rinktinės ir visos Dainavos apygardos kovos centras
1946 m. Punios šile, gerai užmaskuotame bunkeryje, buvo įsikūrusi Dainavos partizanų apygardos Dzūkų rinktinės ir visos partizanų apygardos vadavietė. Jai vadovavo patyręs kariškis Dominykas Jėčys – Ąžuolis. Rinktinei priklausė šios grupės: Kunigaikščio Margio grupė, veikianti Alytaus apskrities Alytaus, Butrimonių, Prienų apskrities Jiezno, Birštono valsčiuose. Ją sudarė 25 kovotojai. Ši grupė buvo susiskirsčiusi į tris būrelius: 8 partizanų Motiejaus Jaruševičiaus – Lakštingalos būrelis veikė Jiezno ir Birštono valsčiuose, nuolat dislokavosi Vėžiongirėje buvusiuose bunkeriuose. Šešių partizanų Miko Petrausko – Aro būrelis veikė Birštono valsčiuje, taip pat Alytaus apskrities Panemuninkų, Bundorių kaimuose, bazavosi Bundorių, Dubėnų kaimuose įsirengtuose bunkeriuose. 8 – 9 partizanų būrelis, vadovaujamas Jono Cibulsko, veikė Butrimonių ir Alytaus valsčiuose.
Dvylikos partizanų kunigaikščio Vaidoto grupei vadovavo Juozas Petraška – Lapaitis. Grupė veikė tuometinės Prienų apskrities Balbieriškio valsčiuje (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 43666/3, p. 14-15).
Kęstučio, karininko Juozapavičiaus, Geležinio vilko grupės veikė Miroslavo, Simno, Alytaus, Seirijų, Merkinės (dalis), Daugų ir Alovės (dalis) valsčiuose.

Vyturio kelias į rinktinės vadavietę
1946 m. antroje pusėje įsitraukęs į Motiejaus Jaruševičiaus – Lakštingalos kovos grupę, Vyturys buvo apsistojęs Vėžiongirėje buvusiame partizanų bunkeryje.
Iki 1946 metų gruodžio mėn. Dainavos apygardos propagandos ir agitacijos skyriaus viršininku dirbo Grinkevičius –Putramentas, tačiau gruodžio pabaigoje jis kartu su padėjėju Žilvičiu žuvo. (Ten pat, p. 54).
„Po minėtų kovotojų žūties Margio grupės partizanų vadas Mikas Bandonis – Tauras pasiūlė man vykti į apygardos vadavietę Punios šile, sakydamas, kad vadas Ąžuolis (Dominykas Jėčis -V.K.) duos man pasiūlymų. Kokių pasiūlymų duos, nepasakė. Tačiau vieną vakarą į Vėžiongirę atvyko du partizanai Linas (Antanas Macevičius – V.K.) ir Gandras (Kostas Šimelevičius – V.K.), su kuriais nuvykome pas Ąžuolį.
Atvykus Ąžuolis pasakė, kad žuvo Putramentas ir Žilvitis, ir kad jis mane skiria Dainavos apygardos štabo propagandos ir agitacijos viršininku. Jis pabrėžė, kad turėsiu leisti laikraštį ir atsišaukimus (Ten pat, p. 55).
Bunkeryje kartu su Vyturiu buvo kiti štabo nariai: Dainavos apygardos štabo viršininkas D. Jėčys – Ažuolis, Vytautas Subačius – Klevas, nuo 1947 m. Margio rinktinės vadas, kilęs nuo Punios Kostas Šimelevičius -Gandras, Dainavos apygardos štabo ryšių viršininkas, Mockevičius Antanas – Linas, ryšių viršininko pavaduotojas, Juozas Puškorius – Girinis, propagandos ir agitacijos skyriaus viršininko pavaduotojas, Kavaliauskas – Juodvarnis, padėjęs leisti ir platinti laikraštį. (Ten pat, p.56).

„Aukuro“ leidyba

Partizanų leistas laikraštis „Aukuras“.

Vos atvykęs Vyturys įsijungė į spaudos leidybą. Laikraštėlis „Aukuras“ buvo leidžiamas 1947 m. vasario – rugpjūčio mėn. Išėjo 8 numeriai. Paskutinis surastas numeris – 7 – yra išleistas 1947 m. birželio mėn. 25 dienos data. Laikraštis daugintas rotatoriumi. Laikraštėlio devizas: „Tėvynės laisvei ir garbei“. Formatas 22×35 ir 22×36 cm. Leido Girinis ir Vyturys, koreguodavo Ąžuolis. (Ten pat, p. 77). Buvo platinamas Alytaus, Prienų, Trakų apskrityse, Vilniuje bei Kaune. Popieriaus kiekvieną mėnesį per kelis kartus, apie 18-20 kg, gaudavo partizanai Gandras ir Krienas, siuntas organizavo Gandras ir Linas (Ten pat, p. 25 – 27). Margio partizanų grupė išplatindavo 500 laikraštėlio egzempliorių, Vaidoto – 200, Geležinio vilko –300. Dar apie keliasdešimt egzempliorių buvo pristatoma „Jaunųjų ąžuolų“ pogrindinei organizacijai Vilniuje. (Ten pat, p. 39).
Štabo vadavietėje buvo baterinis radijo aparatas, kuris tapo informacijos šaltiniu, leidžiant laikraštį. Tematika buvo dvipusė: apie krašto žmonių padėtį ir tarptautinę padėtį. Buvo svarbu jautriai išsakyti sunkią naikinamos tautos būklę, sugėdinti kolaboruojančius su okupantais, duoti žmonėms laisvės viltį. Manyčiau, kad Vyturiui ir kolegoms tai pavykdavo pasiekti.

Lietuva – tautos naikinimo katile
Pabandykime mintimis nusikelti 70 metų atgal į praeitį, į 1947 m. balandžio 18 dieną. Tauta buvo parkritusi kančiose. Tai straipsnyje „Lietuvos rusinimas“ aprašė Vyturys su kolegomis: „Beatodairiškai griaunami lietuviškumo pagrindai. Žiauriomis priemonėmis slopinama lietuvių tautinė sąmonė, primenanti lietuviui garbingą Lietuvos praeitį, jos sūnų didvyriškus žygius laisvei atgauti, Nepriklausomos Lietuvos kultūrinius ir ūkinius laimėjimus. Draudžiami lietuviškumo simboliai ir ženklai. Panaikintas Lietuvos Vytis. Jo vieton brukamas komunistų sadistų žudynes primenąs kūjis ir pjautuvas. Lietuvio širdžiai brangi trispalvė, mūsų tautinės vienybės reiškėja, už kurią lietuvis per amžius galvą guldė, pakeičiama nublukusiais raudonais skarmalais. Lietuvos garbingų vyrų: Basanavičių, Kudirkų, Maironių ir kitų taurių patriotų paveikslų vietose riogso stalinai, kalininai, leninai ir kiti bolševikiniai stabai. Vadinamos „tarybinės Lietuvos ministrų“ postus užima įvairaus plauko atėjūnai: rusai, žydai, mongolai. Lietuvis neranda vietos savo Tėvynėje, jis ujamas ir beteisis. Lietuviui plačiai atvertos durys tik į badą, skurdą ir į Sibirą. Jam nevaržoma „laisvė“ būti savo tautos išdaviku, jam pripažįstama teisė su ginklu talkininkauti Lietuvos duobkasiams. Jovaline darkyta kalba bolševikiniai laikraščiai propaguoja maskoliškąjį imperializmą, ugdo neapykantą lietuvių tautai ir rašo sveikam žmogaus protui nesuprantamas bolševikines nesąmones. Lietuvos moksleivija auklėjama komunistinėje dvasioje, šiurkščiai žalojamos jaunos lietuvių moksleivių sielos… Sumaskolinti bolševikai veda aršią kovą prieš tikėjimą ir bažnyčią. Uždarytos kunigų seminarijos, bažnyčios apdėtos nepakeliamais mokesčiais, žiauriai persekiojami dvasiškiai ir tikintieji, viešai užgauliojami tautiniai ir religiniai jausmai“… („Aukuras“, 1947, balandžio 18 d. , nr. 4, p. 1, RF4-68 – Kauno apskrities viešoji biblioteka).
Niūri, slogi ir tragiška 1947 m. realybė, kiekvieną patriotą verčianti būti neabejingam. Bet partizanai turi savo žodžiuose suteikti ir vilties: „Tačiau lietuvis nepabūgsta šėlstančių okupacijos audrų, jaučia ir galvoja lietuviškai, savo tautinę asmenybę pareiškia ryžtingai lietuviška veikla. Lietuvis per amžius nepakentė ir nepakęs svetimų atėjūnų šeimininkavimo savo tėvynėje. Lietuvos duobkasiai, kasdami mums duobę, išsikas ją patys sau. Jau artėja didžioji sprendimo valanda svetimų žemių prisivogusiai bolševikinei tironijai“. (Ten pat).

Bolševikinė sėja – badas

Vyturys (viduryje) tarp partizanų.

Tokiu straipsnio pavadinimu Vyturys ir jo kolegos apžvelgė Lietuvos ūkininkų būklę 1947 m.:
„Lietuvis ūkininkas vakarų Europos ūkininko tipas. Jo padaryta pažanga per du dešimtmečius mažai kuo besiskiria nuo dano ūkininko rezultatų, pasiektų per nepalyginti ilgesnį savarankiško valstybinio gyvenimo laikotarpį.
Lietuvis ūkininkas nepaprastai darbštus sutvėrimas. Jeigu jam ir uždrausi atsėti, visaip trukdysi, jis vis vien per kraują atsės. Ne veltui juk ir lietuviška patarlė sako, kad darbymetyje ir akmuo krutąs. Arba vėl kitas lietuviško darbštumo pavyzdys. Tūlė lietuvė ūkininkė rudųjų ir raudonųjų agresorių kautynių metu Lietuvoje, kulkoms zvimbiant, ūkiško pareigos jausmo vedama pamelžia karvę, kad neperdegtų tešmuo.
Todėl žemę atsėti, ją gerai įdirbti bei derlių laiku nuimti gali būti raginami ne darbštieji Lietuvos ūkininkai, bet tinginiai, girtuokliai, baudžiauninkai ar vergai, tariamos kolchozinės santvarkos tarybiniai piliečiai. Nenuostabu, kad bolševikų ūkinė santvarka, priešingai negu kituose kultūringuose kraštuose, pagrįsta liūdna taisykle, kad pelė aruodo nori ar nenori, bet privalo badu stipti.
Lietuvis ūkininkas – Lietuvos maitintojas, pagrindas ir laidininkas, lemiantis savarankišką nepriklausomą ūkinį ir politinį gyvenimą. Užtat jis baisiausiai negu kas kitas bolševikų ujamas, užgauliojamas, plėšiamas, žudomas ir tremiamas. Ir vis dėlto bolševikinė okupacija nepajėgė užgniaužti lietuvio ūkininkišką iniciatyvą. Mūsų ūkininkai negirdėtu ištvermingu atkaklumu kovojo prieš okupanto kolchozines užmačias“. („Aukuras“, 1947, III. 8, nr. 2, p. 1-RF4-8-Kauno apskrities viešoji biblioteka).
Kartu su partizanais dar buvo galima džiaugtis – kaimo žmonės į kolchozus buvo suvaryti tik po 2-2,5 metų…

Dainavos apygardos partizanų vadų sąskrydis
Sąskrydis surengtas Punios šile 1947 m. balandžio 23 – 26 dienomis.Vadų sąskrydžio tikslas – išsiaiškinti kai kuriuos vidinius nesutarimus, suderinti kovos taktiką, išspręsti kai kuriuos organizacinius klausimus. Šiame sąskrydyje dalyvavęs tuometinis Merkio rinktinės vadas, vėliau Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas Adolfas Ramanauskas – Vanagas pirmąją sąskrydžio dieną atkreipė dėmesį ne tik į apygardos vadą Dominyką Jėčį – Ąžuolį, bet ir jo štabo komandą: „Spaudos ir propagandos skyriaus viršininkas Vyturys, nedidelis, šviesia mažyte barzdele, judrus, gyvomis akimis, paduodamas ranką maloniai šypsojosi… (Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Daugel krito sūnų… Partizanų gretose, V. , 1999, p.. 399-400, sąskrydžio nuotrauka paimta iš šio leidinio).

Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas Istorikas

Rubrikoje Gimtinė: vakar, šiandien, rytoj. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *