Laisvo Lietuvos vaiko mintys apie pasirinkimus

Taigi peržiūrėjau „Niekas nenorėjo mirti“. Nesitikėjau nieko stebuklingo, nors filmą ir labai plačiai giria, o ko tikėjausi – rusų propagandos ir iškreiptų faktų vaizdavimo, apie ką kalbama tarp šiek tiek istorinio suvokimo turinčių žmonių – šito buvo.
Peržiūrėjus filmą, pasidarė labai labai gaila: filmas geras, geri aktoriai, stiprūs personažai, scenarijus ir kameros darbas. Ir tai tokiame sename filme!.. Ir Laimonas Noreika. Prie jo dar sugrįšiu, bet visų pirma labai apmaudu, kad taip gerai padarytas istoriją iškraipantis, propagandos pripūstas filmas. Man iš karto krito į akį tas faktas, kad kaime nebuvo stribų ar kareivių, tik keli milicininkai. Tvarkai palaikyti, aha. Kuriamas pilietinio karo vaizdas, klasių kova net įvardinta garsiai. Prieš lietuvius partizanus kovoja lietuviai kaimiečiai. Lietuvis prieš lietuvį, taigi. Ir tai be jokio valdžios įsikišimo: patys jaučia poreikį gintis, imti šautuvą. O partizanai?!.. Varge tu varge: sulėkę į kaimą žudo visus iš eilės, net ir tą nebylį batsiuvį. Moteris prievartauja, vaikus smaugia… Tikrai, kaip kokioj Kongo DR, kur kareiviai iš kaimiečių grobia vaikus ir paverčia mažais kareiviais ir vykdo kitus nusikaltimus.
Mūsuose daug kalbama apie šitą dualų partizanų paveikslą, apie juodąją jo pusę, apie pilkus atspalvius. Yra, kas nori, kad mes kalbėtumėme, ir gal net pakursto mus kokia nauja istorija apie „partizanus-vaikžudžius“ ir pan. Yra ir žmonių, pas kuriuos partizanai įsiveržė naktį ir mažų vaikų akivaizdoje nušovė motiną (mano senelio istorija) arba atėję pas sodiečius pareiškė kasęsi jų kluone bunkerį (Marcinkevičiaus anūkės istorija). Ir kiek dar mūsų krašte nepapasakotų ir amžinai užmirštų istorijų apie blogus darbus? Aš sutinku. Aš žinau. Net aš žinau, kad visko buvo, kad karas buvo. Bet tik ne „Niekas nenorėjo mirti“ stiliumi.
Aš jau nebesigilinsiu, kas kurią pusę pasirinko ar primetė, Žalakevičius pats ar kažkas iš šalies. Bet jo pusė, žinoma, visiškai atspindi tų (ir dabartinių) laikų Rusijos poziciją Laisvės kovų atžvilgiu. Bet štai paimkime kitą režisierių ir kūrėją: V. V. Landsbergį. Jis pateikia visai kitą pusę: jo filmuotose pokalbiuose devyniasdešimtmetės babytės, kalbėdamos apie partizanus, vis apsilaižo lūpas, o jų senos pavargusios akys spindi kokie būdavo gražūs, kai atjodavo… O vyrai? Pasitempę, kad ir pasenę, bet nenusenę, šitiek visko patyrę, o juokauja, kaip juos supo, kaip į juos šaudė, kaip jie norėjo į partizanus išeiti. Bet ne tik tą romantišką paveikslą kuria V. V. Landsbergis: svarbios detalės ir kaip partizanai drausdavo šokius, pasirodydavo su ginklais ir išvaikydavo vakaruškas, kaip įspėdavo, kaip grasindavo.
Stiprų įspūdį paliko V. Terlecko knyga Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui, kur autorius rinko ir pateikė daug faktų, skaičių apie ir vienos, ir kitos pusės nusikaltimų mastus, apie jų elgesį. Ar reikia sakyti, kad bet kurios Sovietų institucijos, bet kurio organo: politinių darbuotojų, kariškių, policijos, jau nekalbant apie čekistus, MGB, stribus – kad jų darbai ir aukos užrašyti šimtais: kaimų, šeimų, vaikų, moterų. Yra ir faktų apie partizanų nužudytas šeimas, asmenis. Yra, niekas to ir neneigia. Bet nėra net kaip pradėti lyginti. Kad ir ką skleistų propaganda.
Ir bežiūrint filmą pasidarė gaila, kad ekrane pasirodo geriausi to meto aktoriai. Ir ypač – Laimonas Noreika. Nors ir vaidino partizanų vadą Aitvarą, nors ir įnešė bent kiek taurumo į vaizduojamų miško brolių gretas, bet pats faktas, kad Laimonas Noreika buvo toks dviprasmiškas. Dar viena žaizda ir dar vienas pasirinkimas. O gal jo visai neturėtų būti? Ar reikia, pavyzdžiui, skirti Kubilinską, išdavusį geriausius Dzūkijos partizanus, ir Kubilinską, rašiusį Bebenčiuką ir kvailutę, mano mėgstamiausią vaikystės eiliuotą pasaką? Draugė padovanojo man šią knygelę ir aš nebežinau, ar galiu ją skaityti vaikams. O ar galiu taip, kaip anksčiau, žiūrėti į L. Noreiką, jo skaitomas eiles, virpinančias širdį? Ir į jo sukurtą partizano portretą?… Kažkodėl nebegaliu. Kad ir kokia nepaprasta asmenybė jis buvo.
Nei mokykloje, nei namuose nebuvo aiškiai akcentuojama, ar net reikalaujama meilė Tėvynei. Aš ir partizanus įsimylėjau daug vėliau, nei mintinai išmokau Kubilinsko eiliuotą pasaką ar negalėdavau atsiklausyti L. Noreikos skaitomos lyrikos. Laisvės kovas, miško brolius aš atradau pati: per Daumantą, per Dzūką, po to – per nesuskaičiuojamą daugybę mokslinių, istorinių, grožinių, net lyrikos knygų. Ir man net nekyla klausimas, kurią pusę pasirinko šitie jauni žemdirbiai, palikę plūgą ir žvilgantį dalgį. Jie pasirinko teisingą pusę. Jie pasirinko teisingai. Pasirinko tiesą. Tiesa yra graži ir stipri, jai sunku nulenkti žydinčią galvą, jos šaknys stiprios. Tiesą privalu žinoti, nors daugelis ją jaučia širdimi, bet reikia suvokti jos egzistavimo faktą. Ir ačiū, kad mūsuose buvo ir yra žmonių, atpažįstančių tiesą. Nes kas mes, basi artojai, būtume šimtametės valstybės akivaizdoje be savo per amžius turėtos, žinotos ir jaustos tiesos?
Rasa Rasimaitė – Imhof