Neišryškintoji „Naftos grupės“ reikalo pusė

Klaipėdos apygardos teismas metams baigiantis priėmė itin svarbų sprendimą – pasiuntė už grotų naftos produktų ekspedijavimo kompanijos „Naftos grupė“ akcininkus ir vadovus, taip pat lygtinai nuteisė buvusį valstybinės įmonės „Klaipėdos nafta“ (KN) vadovą Jurgį Aušrą bei Šiaulių banko Klaipėdos filialo valdytoją Andrejų Vaičiulį. Atsakovams taip pat teks padengti beveik 21 mln. Eur žalos, kurią patyrė KN.
Teismo nuosprendį nuteistieji dar galės skųsti, tačiau labai abejočiau, ar Lietuvos Apeliacinis teismas padėtį apverstų aukštyn kojom iš esmės.
Buvo laikas, kada teismai dėjo riebesnius ar mažiau matomus taškus praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje vykdyto komercinių bankų išgrobstymo bylose. Šiuo atveju, tikėkimės, yra nubrėžta dar viena svarbi linija, vertinant tam tikrą pokomunistinėje visuomenėje įprastą verslo praktiką.
Kokia jos esmė? Grubiai tariant, kada kuri nors įtakinga politinė jėga (aptariamu atveju – Lietuvos demokratinė darbo partija – LDDP, jei kas tokią prisimena), nusižiūrėjusi pelningai veikiančią, o gal net klestinčią valstybinę įmonę, ją aplipdo parazituojančiomis struktūromis ir čiulpia jos syvus. „Naftos grupė“ buvo kaip tik toks parazituojantis organizmas, prisisiurbęs prie KN. Veikiama buvo taip, kad perkrovusi bet kurį naftos produktų krovinį iš geležinkelio cisternų į tanklaivius, valstybinė KN turėdavo sumokėti maržą privačiai „Naftos grupei“. Dažniausiai už nieką. Tiesiog todėl, kad buvo pasirašytas toks susitarimas.
Nepralošiamas biznis, kurio schemą bei veikėjus teisėsaugai „pridavė“ dabartinis susisiekimo ministras Rokas Masiulis, kuris KN vadovu tapo 2010 m. Ponas Masiulis įmonei nenaudingą sutartį su „Naftos grupe“ nutraukė. Neabejotinai rizikuodamas, kad teismuose laimėjus parazituojantiems partneriams, neteks KN direktoriaus pareigų. Kokiais 2014 – aisiais vis dar buvo neaišku, į kurią pusę pasvirs temidės svarstyklės. „Naftos grupės“ akcininkai intensyviai bylinėjosi, o tuometinėje valdančiojoje koalicijoje LDDP įpėdiniai – socialdemokratai buvo vyraujanti politinė jėga. Gal šiek tiek padėjo tai, kad p. Masiulio laikais KN įgyvendino suskystintų gamtinių dujų terminalo projektą, kuris buvo remiamas aukščiausiu politiniu lygiu. Tačiau neatmesčiau ir galimai kitos pasekmių pusės – entuziastingą vadinamosios „Skardžiaus komisijos“ darbą Seime, kur p. Masiulis buvo vienas pagrindinių taikinių.
Apie aiškiai „Naftos grupei“ palankius politikų klausimus, į kuriuos teko atsakyti ar tik išgirsti, viešai gal kada nors papasakos jis pats. Jei panorės, žinoma.
Vis dėlto norėčiau atkreipti dėmesį į kitą svarbų šios istorijos aspektą. Būtų gaila, jei jis po šios bylos tiesiog negrįžtamai nugrimztų užmarštin. Reikalas apie žalą. Turėdamas šiokios tokios patirties beigi informacijos, tiesiog negaliu patikėti, kad į „Naftos grupės“ akcininkų kišenę keletą metų ramiai byrėjo milijonai tada dar litų ir jie savo ruožtu ta nauda su niekuo nesidalino. Teoriškai galima būtų įtarti, esą tiesiog koks nors pusdurnis valstybinės KN vadovas pasirašė kvailą sutartį. Ko gi mūsų valstybėje nėra buvę ir kam, taip sakant, nepasitaiko. Tačiau šiuo atveju kalbame apie p. Aušrą, kuris, viena vertus, kiek teko girdėti, nėra joks pusdurnis, kita vertus savo laiku buvo vienas įtakingiausių LDDP veikėjų, ne tik regiono mastu, 1995 – 1997 m. buvęs Klaipėdos apskrities valdytojas, dar anksčiau ir miesto savivaldybės tarybos narys.
Prieš ketvirtį amžiaus tam tikruose Klaipėdos sluoksniuose buvo rimtai juokaujama, esą pasinaudojus galimybe rankomis prisiliesti prie Mažeikių – Klaipėdos geležinkelio, kuriuo į uostamiestį važiavo naftos produktų kroviniai (kitaip tariant, įsilieti į tarpininkų grandinę tarp KN ir jos klientų), galima buvo užsidirbti pinigų. Didelius pinigus arba netekti kurios nors kūno dalies (visgi geležinkelis!), jei nepasisektų. Tačiau „Naftos grupės“ atvejis – šiek tiek kitoks. Jis dvokia aukščiausio lygio politine korupcija, kurios voratinklių pynimo epicentro reikia ieškoti net ne Klaipėdoje, o Vilniuje. Tai klasikinis biurslo (biurokratijos ir verslo samplaikos) pavyzdys. Beje, nesužalotas finansinių schemų įmantrybėmis. Todėl labai gaila, kad teisėsauga neišpainiojo šios reikalo pusės. Galbūt nebuvo noro, valios, o gal paprasčiausiai per vėlu. Tokį tai turime nuostolį.
Tačiau atskleisti šio atvejo modelį su veikiančiais asmenimis ar bent struktūromis būtų labai naudinga bendram išprusimui, nes jo variacijos, deja, valstybinėse institucijose, įmonėse ir politinėse struktūrose tebeveikia ligi šiol ir gausiai. Subtiliau, įmantriau, tačiau gausiai. Daugiausia ten, kur reikia įsisavinti viešųjų finansų asignavimus arba Europos Sąjungos struktūrinės paramos išteklius.

Rytas Staselis

Rubrikoje Politika. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *