Už ką baudžia Tėvynės vardu veikianti valdžia?

Premjeras Saulius Skvernelis, dėstydamas savo vadovaujamos vyriausybės ir visos valdančiosios daugumos privalumus, kažkada yra pabrėžęs, esą jų stiprybė yra gebėjimas tartis ir susitarti su socialiniais partneriais. Čia tada, kai vyko diskusijos dėl naujojo Darbo kodekso pataisų.
Kliedesys. Mažiausiai dėl dviejų priežasčių.
Pirmoji – šią savaitę akivaizdžiai pamatėme, kaip, tvirtindama biudžetą, valdančioji dauguma vieną po kito atmetė medikų, ugniagesių, jaunųjų mokslininkų aukštosiose mokyklose pageidavimus dėl didesnio atlygio už darbą, finansų ministrui Viliui Šapokai Seimo tribūnoje kaskart jungiant stringančią plokštelę: „Vyriausybės išvada – nepritarti“.
Nesiimsiu nagrinėti, kodėl tuo pat metu Finansų ministerijos biudžeto formavimo specialistai (neabejotinai pajutę politinę valią) rado pinigų padidinti kai kurių teisėsaugos institucijų darbo užmokesčio išteklius. Socialdemokrato Algirdo Butkevičiaus laikais įsisenėjusios problemos Lietuvoje ima sproginėti vienu metu, todėl reikia visiems, vienu metu. O tam, kad rastum iš kur, reikia didesnės fantazijos už tą, kurią demonstruoja seimūnas Petras Gražulis, kuris pinigų randa tik krašto gynybos ir suskystintų gamtinių dujų terminalo išlaikymo srityse.
Antroji priežastis yra nebe p. Skvernelio valioje. Ją galėtume apibrėžti kaip per keletą metų susiformavusią dialogo su socialiniais partneriais ir skirtingomis šalies visuomenės grupėmis tradiciją. Šios tradicijos esmė yra ta, kad išsikovoti valdžios dėmesį savoms problemoms būtinos drastiškos priemonės. Andai prieš keletą metų strategiškai svarbią Via Baltica kelią blokavę ūkininkai išsikovojo sau ir privilegijas, ir subsidijas, ir mokesčių lengvatas ar net atleidimus nuo kai kurių mokesčių ar įmokų. Dėl tokios savo pasirinktos socialinio dialogo formos jie tapo privilegijuota visuomenės grupe tada, ir šio statuso inercija Lietuvos politiką lydi iki šiol. Apie tai, kad jie lygesni už kitus, prisimena ne tik ūkininkai bei žemvaldžiai, bet ir kelių kartų politikai. Net kai kurie esami ir buvę policininkai – jiems teko protestuojančius nuo kelio vaikyti.
Verti pagarbos. Nes jei agrarinio sektoriaus dirbantieji tąsyk būtų greitai nurimę ir patikėję valdžios deklaracijomis, esą „sieksime, kad ateityje būtų geriau“, nieko nebūtų pešę. Ir į jų balsą būtų ateityje įsiklausoma taip, kaip šiais laikais į mokytojų, kuriuos skirtingos valdžios tampo už nosies gal jau ketverius metus, arba – visai šviežiai – medikų, kuriuos išdavė jų pačių profesinės sąjungos, o susibūrusios šviežiakraujės organizacijos – Medikų sąjūdžio – valdžia stengiasi nepastebėti.
Panašiai ir su akademine bendruomene. Kol ji gedulo kaspinais dabins aukštųjų mokyklų padalinių langus beigi duris, šis veiksmas nepakutens nei vieno valdžios nervo. Tik tada, kai premjeras šermenų simboliką išvys vietoje gražaus vaizdo į V. Kudirkos aikštę per savo kabineto langą, galima tikėtis, kad kai kurios instinktų stygos suskambės. Pirmiausiai – išlikimo ir savisaugos instinktų.
Kaip minėjau: tai lietuviška socialinio dialogo tradicija, kuri ne šiandien susiformavo ir niekas neturi galimybių ją pakeisti tuojau pat. Dėl šio aspekto valdžios niekada nedomino ir juolab nejaudino emigruojantys žmonės. Protesto kojomis ir lagaminais formos valdžia net nelaiko protestu. Valdžią galbūt šiek tiek jaudina įspūdingi emigracijos masto skaičiai, tačiau – ne esmė ir ne priežastys. Ji visada įjungia užsikirtusią plokštelę – „Vyriausybės išvada – nepritarti“. Taigi Vyriausybė (bendrinė valdžia) – sau, emigruojantys – sau, ir vieni kitiems netrukdo.
Medikams, ugniagesiams, jauniesiems mokslininkams, pensijas privačiuose fonduose kaupiantiems 1,2 mln. Lietuvos piliečių – vien šią savaitę p. Skvernelio valdžia parodė kryptį į emigraciją. Gal ne tik ten. Tiesiog – jei nepatinka, darykite sau tinkamus sprendimus.
Mano amžiaus būsimiesiems pensininkams socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio pasiųstas signalas buvo tarsi gyvuliams skirtas. Maždaug prieš dešimtmetį valstybė, kurią laikau savo tėvyne, tiksliau jos vardu buvo priimti atitinkami įstatymai, kurių esmė – patraukliai pasiūlyti ne tikėtis orios pensijos iš Sodros, bet ir kaupti patiems, žymia dalimi prisidedant ir valstybei savo ištekliais. Dabar jau p. Kukuraitis sako, kad ana sistema, kurioje dalyvauja 1,2 mln. Lietuvos žmonių, yra netobula, yra ydinga ir ją reikia keisti, kas ir bus padaryta kitais metais. Pagrindinė sistemos yda yra ta, kad būsimieji pensininkai gyvena esamų pensininkų sąskaita. Nes prie mano indėlio prisidėti įsipareigojusi valstybė tuos pinigus galėtų nukreipti esamiems pensininkams didindama pensijas.
Ir kažkodėl p. Kukuraičiui atrodo, kad, tiesiog vienąsyk jo dėka nudegęs, aš imsiu ir patikėsiu, kad p. Kukuraičio sistema bus teisinga, apipinta įvairiomis paskatomis ir patrauklumu. Ar aš kuo nors nusidėjau, būdamas individualios veiklos artojas? Manding – ne. Pernai vien Sodrai sumokėjau maždaug 5,5 tūkst. Eur. Šiemet, nelaukdamas paskutinės dienos, pervedžiau jau 4,4 tūkst. Eur, įskaičiavęs ir tą vieną papildomą procentą, kurį valdžia man „padovanojo“ metų pradžioje.
O man kyla klausimas: kodėl p. Kukuraitis pageidauja, kad aš patikėčiau, esą Sodra yra patikima, stabili institucija? Ligi tol, kol ministeriu taps kitas bendrinis kukuraitis ir sugalvos ką nors nauja? Prisiminiau vieną lietuvių liaudies dainą:
Tėvyne, dainų ir artojų,
Už ką tu mus šitaip baudi?
Tik, va, į galvą šovė ne pati kvailiausia mintis. Tėvynė – ne Dievas. Ji negali parodyti savo meilės. O nemeilę savo piliečiams rodo ir juos baudžia Tėvynės vardu veikianti valdžia. Tokia štai išvada p. Skvernelio vyriausybės pirmųjų metinių proga.

Rytas Staselis

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook0Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Politika. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *