„Patarnavimas kitiems teikė džiaugsmą“…

– Labai gera bendrauti su gerais žmonėmis, bet nereikia smerkti ir blogųjų. Patarnavimas kitiems man teikė džiaugsmą. Labai norėjosi visą laiką padaryti ką nors gero Birštonui, bažnyčiai, – mintimis apie gyvenimą ir pašaukimą, paminėjusi garbingą Jubiliejų artimųjų draugijoje, dalijosi pirmoji Birštono Caritas pirmininkė, Gyvojo Rožinio narė Onutė Valatkaitė.

Gerbiama Onutė tvirtai įsitikinusi, kad Caritui reikalinga širdis. Būtent ją, išdabintą rūtos šakelėmis, simbolinę, su užrašu 80, Onutė ir laiko savo namų garbingoje kertelėje, prie Šventųjų paveikslų, statulėlių. Tarsi jie saugotų gerą širdį, primindami, kad ji paliks amžinai… Tik ši širdelė padovanota jos motinai tokio paties jubiliejaus proga. Sako, jog dabar – išsaugota, ji gali būti perimta ir dukros, nes, kaip kiek vėliau pasakos Onutė, bus galima justi, kiek daug joje Motinos…
Ilgametė ir šilta draugystė, bendra malda Onutę sieja su Birštono sakralinio muziejaus darbuotojomis. Juk ir grupelės „Motinos maldoje“ idėją pasiūlė gerbiama Onutė, tik sako, vadovauti buvo „ne jos pečiams“, todėl labai džiaugiasi patikėjusi tai muziejininkei Joanai.
Jubiliatė kukliai džiaugiasi, kad savo sunkiai ir kartu lengvai, prasmingai ir įdomiai nueito gyvenimo kelio 80 -metį šventė Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje, kai šia gražia intencija klebonas Jonas Dalinevičius aukojo šv.Mišias, o jose dalyvavo ir draugės iš Sakralinio muziejaus, ir artimiausi žmonės.
– Bet kokia kaina siekite dirbti iš pašaukimo, nes tai visam gyvenimui, – sako Onutė ir prisipažįsta, kad dažnai pasvarstanti, kaip čia būtų, jei ji nebūtų patekusi į medicinos sritį.
1937 metais pasaulį pasiekė žinia apie Onutės gimimą Jiezno parapijoje, Medeikonių kaime. Po devynerių metų jos šeima, kurioje augo penkios sesės, išsikėlė gyventi į Jiezno miestelį. Šiandien gyvenimu džiaugiasi trys iš sesių, o dvi jau žvelgia iš Aukštybių. „Tas laikotarpis iš mano atminties, kai be namų, be jėgos, mažiausiai sesei skaičiuojant trečius metukus, likom šešios moterys, buvo sunkiausias. Tėvelis mirė 1953 metais“, – prisimindama sunkų laiką ir visus darbus, kuriuos ji mokėjo dirbti, nes reikėjo, kalba gerbiama Onutė. „Štai ratelis ir kuodelis“, – sakydavo jai mama, primindama, kad geros audėjos, verpėjos šeiva ir per vestuvinį žiedą pralenda. O kaimiškos duonos, kurią mama kepė, kvapo Onutė dar vis ieško. Tik jis jau nebe tas: „Šiandien, atrodo, dar iškepčiau duoną. Namie mynkiau, tik į krosnį su liže nešoviau, per maža buvau pakelti“. Mirus tėveliui, liko ir daug gyvulių prižiūrėti. Onutė lig šiolei už supratingumą dėkinga tuomečiam kolūkio pirmininkui, kad paklausė mamos prašymo, suplėšė tėvelio rašytą pareiškimą priimti į kolūkį. Taip išsaugojusios gyvulius, kuriuos pardavė, pasilikusios tik vieną karvutę, visos moterys atsidūrė Birštone, kur pirko namelį. „Mums tai buvo dvaras arti bažnyčios“, – ne kartą šį namelį Onutė dar minės ir minės šiltu atminties žodžiu.
Mama iškart gavo darbą bažnyčioje. Duonai užteko. Geros audėjos namelyje, vėliau ir bute, kuriame dabar gyvena, pastatė stakles. Onutė audė, sesės „trynė šeivas“. Ji mokėjo ir labai ploną metimą padaryti iš šilko, plioro. O mama kitus darbus dirbdama tik primindavo: „ant pirmos nyties, ant šeštos nyties..“, – taip ir raštą išgaudavo, ir, kaip sako dukra, mamos kraitinėje skrynioje buvo viskas, kas neliečiama. Tuo, ką išausdavo ir pasiklodavo, ir užsiklodavo, ir apsirengė. „Visos nešiodavom austais drabužiais, dalį jų parduodavom. Pamenu, kaip labai norėjau pirktinio palto, nes tik austą turėjau. Iš dabarties žiūrint, tai tas austas buvo daug vertingesnis“, – pasakoja ir rodo gelsvas šilko užuolaidas, kurias išsiaudė jau bute. Onutė labai mylėjo geltoną spalvą, nors taikė ir pagal dažytas sienas. Kitam kambariui išaudė žalsvas.
Mokytis Onutė pradėjo Birštono vakarinėje mokykloje, vėliau neakivaizdiniu būdu Kaune baigė medicinos mokyklą. „Aš norėjau būti tikra medike“, – tikina pašnekovė ir mena penkerių metų darbo laikotarpį Vilniaus Antakalnio klinikos chirurgijos operacinėje, kai instrumentuot teko profesoriams Pranckui, Morkūnui ir kitiems. „Dirbu nuo 1954 metų, o nuolatinį darbą gavau 1957 – aisiais ir dirbau iki pensijos. Dirbti stengiausi visą gyvenimą. Tokie žodžiai, kaip „sunku“ ar „oras“ – neegzistavo“, – sako Onutė. Tik tikėjusi, kad sugebės dar ir mokytis Vilniaus medicinos institute, suprato, kad nepajėgs. Tiesiog, pasak jos, tai buvo nerealu, nes dirbti reikėjo labai daug. Tuo tarpu Birštonas pamažu statėsi. Onutė sugrįžo, šiaip ne taip čia ir prisiregistravo. Pati visur eidavo prašyti darbo, neturėjo kaip kiti tetų ar dėdžių su aukštomis pareigomis (rodos, kad apie šį laiką kalbėtų – aut.past.), todėl, gavusi darbą, kaip sako, pradėjo „landžioti po visus Kauno klinikų skyrius“. Aišku, sąlygos buvo sunkios, teko dirbti ir viename iš Akušerijos – ginekologijos skyrių, kur ligonės patekdavo su sepsiais, patyrusios traumas. Ji dirbo ir gastro skyriuje, ir operacinėje pas Brėdikį, ir net juokais kolegų pagąsdinama, kaip žuvis vandenyje jautėsi ir eidama tuneliu iki Anatomijos. Juk buvo visko – ir mirčių… Tą visą likusį darbo laiką iki pensijos KMUK gerbiama pašnekovė mini kaip laiką, kuriame būta labai daug žmogiškumo, paprasto supratimo ir kolektyve, ir tarp pacientų. Ji pasiilgsta gerų sutiktų žmonių. Vienai Antakalnio geriausiai draugei jau pusmetis, kai neprisiskambina, nežino, kaip ieškoti, na, o klinikose drauge dirbusį gerbiamą Algirdą Kirkutį džiaugiasi bent per TV pamačiusi. Tačiau ir išėjus į pensiją, medicininio išsilavinimo Onutei dar vis reikėjo. Jos mama labai sirgo, dešimt metų išgulėjo lovoje nepasiversdama. Kol iškeliavo Anapilin, reikėjo slaugyti. „Mus mamytė visas auklėjo katalikiškai, nes kitaip gyvenimo nesuprato. Už rankučių šešis kilometrus vedėsi į bažnyčią. Mamytės buvusi labai gausi šeima, visi uolūs katalikai, dvi iš tetų norėjo būti vienuolėmis, viena – mokytis siuvėja, kitos sukūrė šeimas. Lig šiol atmintyje Nemajūnų klebono Stundžios pamokos. Tai buvo klebonas, kuriam rūpėjo visi žmonės. Žinoma, neužmirš niekada ir kiek kitokie prisiminimai, būtent tie, kai parvežė į Birštoną vyskupą Matulionį. Teko tiesiogiai jam patarnauti. Mama buvo bažnyčios darbuotoja, o aš pagalbininkė klebonijoje. Atmintyje ir Matulionio atvykimas. Ir jo išvykimas iš Birštono“, – jautriai atsiliepdama apie šį laiką pasakoja Onutė. Jos atmintyje ir kelionės po visą Lietuvą su tuo laikotarpiu slaptu vargonininkų choru giedoti. Tada Onutė ir nupynė atminties vainikus iš Birštono žalumynų ir J. Naujaliui 100 – mečio proga, ir Antano Strazdo – Strazdelio 150 – ties metų jubiliejui paminėti. Vainiką autobusu ji nuvežė į Kauną, iš kur „žiguliais“ septyniese vyko į Žemaitiją. Juosta, Onutės rūpesčiu, buvo austinė, ant jos užrašė „Pulkim ant kelių visi krikščionys“. Ją paliko bažnyčioje, o vainiką padėjo ant kapo.
Jubiliatė neužmiršta ir įspūdžio, kai giedant chorui „Oi tu strazde, strazdeli“ prie biusto, iš visų gatvelių išėję žmonės sustoję klausėsi… Sako, buvę ir visokių juokų, kai autobuse į Šiluvą, važiuojant pro Maironio tėviškę, uždainuodavo dainas poeto žodžiais, o paskui – giesmes… Laikmetis juk buvo kitoks dar. Repetuoti choras rinkdavosi Kauno Katedroje. Šis laikotarpis jubiliatei padovanojo labai daug malonių, neužmirštamų akimirkų.
Išgirdusi, kad Birštone kuriamas Caritas, Onutė, žinodama, jog būtent čia reikia širdies, iškart nuskubėjo ir tapo pirmąja pirmininke. Pati pirmoji knyga „Suvažiavimo medžiaga“ iš Carito suvažiavimo, talkinant Onutei, didžiausią indėlį įdėjus vienuolei Pajarskaitei, saugojimui ir maldai perduota taip pat Caritui.
Ilgai Onutė dar pasakotų, dienos per maža būtų. Vien tik, pavyzdžiui, apie Piligrimystės keliones iš Lietuvos iki Šventosios Žemės. Ir kur tik bebūtų – ji rankose neša Lietuvos trispalvę. „Man jos visur reikėjo“, – užtikrintai sako ji ir verčia knygą „Su Kryžium po Europą“, kurios viršelyje kryžius – ant jo žalias vainikas, nupintas iš Birštono žolynų… Aptinka ir save nuotraukoje taip pat su trispalve vėliava 2003 metais keliaujant iš Rjano vienuolyno į Vatikaną. Sako, pamena, kaip kryžių nešęs vyras sakė, kad net kryžius lengvesnis su trispalve… „Atnešiau trispalvę Italijoje į aikštę kartu su kitais piligrimais – nepaprastai sunku fiziškai būdavo, bet tiek daug džiaugsmo sielai. Tai neužmirštama niekados“, – pasakoja Onutė. Ji džiaugiasi, kad Sakralinio muziejaus darbuotojų dėka prigijo ir jos idėja Birštone įkurti „Motinos maldoje“ grupelę. O savo namuose ji turi labai gražų kuklų altorėlį, prie kurio besimelžiant pagal mamos išsaugotas specialias intencijas ir prašant sveikatos Šv. Roko, šventumo Matulioniui, visada pro šviesų langą atsiveria nuostabus Birštono vaizdas ir matosi Šv. Antano Paduviečio bažnyčios viršūnės kryžius… Onutei teikia džiaugsmą, kai jai brangūs Vijolė ir Adrijus vis dar kreipiasi „močiute“…
Jei jėgos neleidžia nueiti į bažnytėlę, jei yra kitų problemų, gerbiama Onutė, kuriai širdingai dėkoju už skirtą laiką ir linkiu sveikatos, pataria sugebėti išgirsti savo širdies balsą. Ir kad suvoktume, jog Šventas Mišias, Kalėdas, kitas metų šventes visi nešiojamės savyje, kaip ir Dievą, reikia išgirsti, kuriuo keliu kviečia eiti vidinis šauksmas, išmokti išgirsti jį ir suprasti, kaip ir pašaukimą.
Palma Pugačiauskaitė

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook0Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *