Dėkojo likimui už dainą…

„Sugrįžki, jaunyste…“ – šiuos ilgesingus žodžius, kuriais prasideda populiaraus romanso priedainis, prieš dvidešimt metų savo kolektyvo pavadinimui pasirinko Birštono savivaldybės neįgaliųjų draugijos moterų vokalinio ansamblio pradininkės. Pavadinimas prigijo, o ansamblis išlaikė dešimtmečių išbandymus. Gruodžio viduryje ansamblio esamus ir buvusius dainininkus sukvietusi į jaukią veiklos sukakties paminėjimo šventę Neįgaliųjų draugijos pirmininkė Julija Senavaitienė pabrėžė, kad žmogus, ypač neįgalus, negali būti sotus vien duona ir vandeniu, jam reikia to, kas suteikia dvasinės stiprybės, jėgų, noro gyventi ir veda į priekį. Būtent daina, dalyvavimas ansamblio veikloje suvirpina sielą, gydo ir guodžia, skatina pasaulį matyti šviesesnėmis spalvomis, o žmones – geresnius.


„Ačiū Jums, kad savo gyvenimo prioritetu renkatės meną bei teikiate džiaugsmą kitiems,“ – kreipdamasi į ansamblyje dainuojančias ir dainavusias moteris bei vyrus (per ansamblio istoriją koncertinėse programose skambėjo trijų vyrų balsai), dėkojo J.Senavaitienė. Kiekvienam ansamblio nariui ji įteikė po gėlės žiedą, o vadoves Audronę Pračkauskaitę, Romutę Zdanavičienę, Toliamą Ragienę, skirtingais laikotarpiais vadovavusias kolektyvui, pirmininkė pagerbė išskirtinėmis gėlių puokštėmis. Julijai Senavaitienei ir ansamblio vadovėms dėkojo kolektyvo nariai.
Birštono neįgaliųjų draugijos pirmininkei padedant ansamblio nariai su malonumu prisiminė ansamblio „Sugrįžki, jaunyste“ susikūrimo aplinkybes, nueitą etapą. Nedidelis būrelis (apie dvylika) dainingų moterų į vokalinį ansamblį susibūrė 1997 m. spalį. O po gero pusmečio jau dalyvavo respublikinėje apžiūroje Vilniuje ir tarp 33 kolektyvų užėmė aukštą septintą vietą. Tai buvo didelė kolektyvo sėkmė, aukštas chorvedės A. Pračkauskaitės darbo įvertinimas, kuri išmokė moteris pažinti natas, dainuoti trimis balsais. J. Senavaitienė pripažino, kad pirmaisiais metais svarbų vaidmenį, vienijant kolektyvą, atliko išradinga Audronės motina Veronika Pračkauskienė. Šių moterų namuose vykdavo ir repeticijos, ir šventiniai susibūrimai.
Nors kolektyvo sudėtis keitėsi, profesionalumo lygis augo. Vadovaujant R.Zdanavičienei, ansamblis neįgaliųjų meno apžiūroje „Vilties paukštė“ ne kartą laimėjo pirmą ir antrą vietas, buvo kviečiamas koncertuoti įvairiose šventėse ir renginiuose. Dalyvėms smagu prisiminti išvykas, koncertus, gražų bendravimą. Dabartinė ansamblio vadovė T.Ragienė moteris veda į priekį ir neleidžia pasiduoti negaliai. Vienu laikotarpiu ansamblyje dainavęs Vytautas Vaitkevičius, gerų prisiminimų užplūstas, pažadėjo būtinai sugrįžti į kolektyvą: „Patikėkit, mes dar dainuosim kartu“.
Dainininkes ir jų vadoves su gražia ansamblio veiklos sukaktimi pasveikino Birštono savivaldybės vicemeras Vytas Kederys, pabrėždamas gydančią ir vienijančią dainos galią. Gražių žodžių apie ansamblį išsakė maestro Algimantas Jazbutis, pavadinęs jį vienu iš profesionaliausių ir nuoširdžiausių kolektyvų kurorte. Ir ne vien pagirti norėdamas. Ansamblyje šiuo metu dainuoja keturios muzikos profesionalės: vadovės T.Ragienė ir R.Zdanavičienė, muzikos pedagogė Silvijana Genevičienė, 34-erius metus valstybiniam Operos ir baleto teatro chorui atidavusi Onutė Gratulevičienė. Į ansamblį įsiliejus profesionaliai dainininkei, jo repertuaras tapo įvairesnis ir įdomesnis – jame atsirado ir solo partijų, ir duetų bei kvartetų.
Prisiminimų popietėje tylos minute buvo pagerbti buvusieji ansambliečiai, kurių dainos nutilo amžiams, ir sugiedota „ilgų dainingų metų“ dabartiniam kolektyvui.
Jaukią šventę sušildė ansamblio „Sugrįžki, jaunyste“ repertuaro gražiausios dainos, kurias eilėmis pristatė Elena Lik. Iš vadovės T.Ragienės akordeoną perėmė R.Zdanavičienė, ir ansamblio narės – buvusios bei esamos – uždainavo kartu. Daugiabalsio choro atliekamos dainos jautriai palietė buvusių dainininkių širdis – jos pajuto, kaip sugrįžta jaunystė, širdys prisipildo džiaugsmo ir bendrystės jausmo. Metai, praleisti ansamblyje, joms reiškė ir iki šiol reiškia labai daug.
Valentina Ruseckienė, buvusi ansamblio narė: „Kolektyve praleisti metai paliko gilų pėdsaką. Pasiilgau to vienijančio jausmo – atsistoji ant scenos, pradedi dainuoti ir pajunti kažką nerealaus… Ir dabar nepraleidžiu progų pasiklausyti, kaip dainuoja kitos ansamblio narės, seku, kaip skamba mano partija, iki šiol su choristėmis jaučiu didelę bendrystę“.
Viena iš pirmųjų ansamblio narių Onutė Žiūkaitė: „Man daina – tai džiaugsmas ir euforija. Išėjęs ant scenos prieš žiūrovus pasitempi, jauti, kad gyveni. Dainuoju jau 20 metų ir nežadu apleisti šio malonumo. Labai šauni mūsų vadovė Toliama, dalyvauti ansamblio veikloje – prasminga gyvenimo dalis“.
Silvijana Genevičienė: „Man smagu dainuoti, jungtis su kitomis į akordą. Juk akordas yra sąskambis, kitaip tariant, jungtis vienodai mąstančių žmonių. Daina ir vienija, ir gydo. Per dainą žmogų paliečia Visatos virpesiai. Dainuodamas pamiršti savo amžių, sveikatos problemas. Scena įpareigoja pasitempti, pasipuošti, pasijunti moterimi… Dėkinga Julijai, kuri mus visas subūrė ir nuoširdžiai rūpinasi.“
Onutė Gratulevičienė: „Kai, baigusi profesionalios dainininkės karjerą, persikėliau į Birštoną ir, pakalbinta savo sesių, atėjau dainuoti į ansamblį, pajutau, kad gyvenimas tęsiasi. Man būtina dainuoti: daina sujudina žmogaus vidų, juk ilgainiui pradedame rambėti nuo buities, nepatogumų, tampame piktesni, uždaresni. O daina nuskaidrina viską, nuplauna tarsi lietus… Ir akys pradeda blizgėti, ir pasaulis atsiveria gražesnėmis spalvomis, ir santykis tarp žmonių tampa geresnis, ir maistas gaminasi skanesnis…“
Onutė Kurapkienė: „Nuo tremties laikų man labai daug reiškia daina. Be jos gal nebūčiau išgyvenusi ir sugrįžusi į Lietuvą. Dėkinga likimui už šią malonę, kuri lydi iki šiol…“
Toliama Ragienė: „Tariu ačiū likimui už tai, kad gimiau dainingoje šeimoje, ir daina buvo visų darbų, ir švenčių palydovė. Džiaugiuosi tuo, kad likimas suvedė su šio ansamblio dainininkėmis – daina mus visas suvienijo. Dėkoju joms už ištvermę, už tai, kad neleidžia man pailsėti, už tai, kad supranta dainos svarbą. Linkiu dar ilgai puoselėti ją savyje ir nešti kitoms kartoms.“
Dalė Lazauskienė

Rubrikoje „Birštono versmės“. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *