Bendravome su menininke Nomeda Marčėnaite

Vis dažniau įsitikinu, kad kai ko nors labai nori, ieškai ir svajoji, tai ima ir nutinka“ (N. Marčėnaitė).

Kai prieš keletą metų bibliotekos klubo „Mama, mažylis ir knyga“ nariai – mamos Irma ir Giedrė su sūneliais Simu ir Arnu „Knygų graužikų palėpėje“ įdomiai bei jautriai pristatė N. Marčėnaitės knygą „Lėlė“, neapleido noras sužinoti apie ją daugiau, susitikti su pačia autore. Ir štai – šis noras išsipildė!

Gruodžio 8 d., vykdant Lietuvos kultūros tarybos, LR Kultūros ministerijos ir Birštono savivaldybės remiamą projektą „Universali biblioterapijos kalba“, pakvietėme skaitytojus į susitikimą su menininke, rašytoja Nomeda Marčėnaite, jos knygos „Lėlė“ pristatymą, aptarimą. Vakaras buvo ypatingas tuo, kad jame knygą pristatė ne tik autorė, bet ir psichologė Monika Linatienė, atskleidusi biblioterapinį teksto poveikį, padėjusi atrasti jame slypinčią išmintį, jausmų pasaulio subtilybes.

Knygą „Lėlė“ N. Marčėnaitė per 1,5 mėn. parašė savo anūkei Fridai. Kartu – tai knyga, skirta visai šeimai, parašyta įdomia, netradicine stilistika: pasviruoju šriftu spausdinti tekstai – lyg menininkės pokalbis su suaugusiaisiais. Knyga labai meniška, akį traukia unikalios tekstą išryškinančios iliustracijos: čia pavaizduotas ir mūsų paveldas, ir Vilniaus Šv. Onos bažnyčios grindys, ir siuvinėtos lovatiesės iš Aukštadvario apylinkių… Menininkė prisipažino, kad iliustracijas kūrė net 6 mėnesius.

Labai gražiai knygą apibūdino psichologė. Anot jos, tai knyga, kuri padeda grįžti į savo prisiminimų palėpę, jaustis saugiems, suprasti pačių išgyvenimus, kartu – tai būdas praplėsti savo patirtį, išgyventi jausmus.

Nomeda pakvietė susirinkusius širdingai pasikalbėti, nebijoti klausti, nes „nebūna kvailų, būna tik neišsakyti klausimai“. Menininkė pastebėjo, kad labai svarbus yra kūrybiškumas. Jis „liejasi“ tada, kai tiki savim, kai jauti daug meilės. Labai svarbu ugdyti vaikų kūrybiškumą: sekti jiems pasakas, skaityti. Nomedai labai daug pasakų sekdavo močiutė, gal todėl ir ji kiekvieną vakarą, net labai pavargus, sekdavo jas savo vaikams. Galbūt, tai buvo vienas tų postūmių išreikšti save ne tik dailėje, bet ir knygos kūrime.

M. Linartienė pritarė Nomedai, sakydama, kad suaugusieji turėtų netrukdyti vaikams augti, būti savimi, turėti savo pasaulį. Negalima vaikų kūrybiškumo slopinti, reikia jį vystyti, noras visus sunorminti kartais peržengia ribas. Išgyvenus stresą, įgauname ir ugdome atsparumą. Visi vaikai nori būti pastebėti.

Tokie psichologės žodžiai išprovokavo įdomią diskusiją apie kūrybiškumą, apie vaikystę, tėvų ir vaikų santykius.

Susitikimas pralėkė nepastebimai – atsakinėjant į klausimus, papildant vienas kitą, dalinantis vaikystės patirtimis. O jomis nuoširdžiai, atvirai dalijosi ir vaikai, ir suaugusieji… „…gal tos vaikiškos svajonės lig šiol lydi mus ir retsykiais paverčia pasaulį stebuklinga vieta gyventi.“ (N. Marčėnaitė )

Geriausia 2011 m. knyga mažiausiems skaitytojams „Lėlė“ laukia Jūsų bibliotekoje.

Nijolė Raiskienė

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook0Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Kultūra. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *